GYLIAI
Kartą teko būti Gyliuose vėlyvą saulėtą ir šaltą rudenį. Labai domėjomės ten atkastu griovos skardžiu. Pro vienišą pirkelę siauru takučiu nusileidome į griovą. Rytas, šalta. Žolė nuklota gelsvais, rudais lapais. Ramus Šventosios vanduo tarsi mirguliuojančiu tinklu aptrauktas - plaukia lapai... Toliau upė pasisuka, medžiais apaugęs krantas atsispindi vandenyje. Už posūkio, tolumoje, pro švelnų rūką matyti kalvos - Anykščių šilelis.
Bet mums rūpi smėlis. Štai jis baltuoja griovos viduryje. Deja, tai tik dar nesutirpęs ryto šerkšnas. O smėlis - kairėje griovos pusėje. Apačioje - irgi devoninis smėlis, toks, kaip ir Vetygaloje. Pasilypėję aukščiau, randame baltutį neogeninį smėlį. Jis čia, kaip niekur kitur, išmargintas juosvais molingais tarpsluoksniais (iki 10 ir daugiau cm storio), kuriuose gausu organinių medžiagų. Šitas smėlis skiriasi nuo Vetygalos neogeninio smėlio. Jis smulkutėlis, švelnutis, baltas. Toks smėlis kasamas už Vejeliškių, kvarcinio smėlio karjere, tik ten jis be juosvų tarpsluoksnių. Manoma, kad šitie juosvi tarpsluoksniai - kadaise buvusių dirvožemių žymės.