PELYŠA
Tai - alksniais apaugęs vingiuotas upokšnis. Tokių Lietuvoje daug. Bet geologai Pelyšos krantuose randa didžiulius lobius mokslui. Upelio krantuose atsidengia devoninis smėlis, margas, raudonai melsvas molis ir melsvai pilkas alevritas su rupaus smėlio tarpsluoksniais. Tuose tarpsluoksniuose slepiasi Pelyšos turtai - šarvuotųjų žuvų kaulai.
Šios žuvys - pirmieji stuburiniai gyviai, iš kurių vėliau išsivystė visa sausumos gyvūnija. Tačiau tokio stuburo, kaip mes jį dabar suprantame, daugumas šių žuvų neturėjo. Kaulus ir stuburą pakeisdavo šarvai, kurie, sutvirtindami žuvies kūną, kartu apsaugodavo jį ir nuo priešų. Tai buvo nejudrūs, palei dugną plaukiojantys gyvūnai, panašūs į tas plastmasines žuvis, su kuriomis žaidžia vaikai. Šarvuotosios žuvys gyveno devono periode prieš 320-400 mln. metų.
Pelyšoje randamų žuvų kaulai žymiai didesni, mažiau sutrupinti, negu prie Armonos. Dešiniajame Pelyšos krante, apie 100 m žemiau tiltuko, buvo rasta šarvuotos žuvies (Asferolepis radiata Rohon.) galva. Tai buvo antras toks radinys Tarybų Sąjungoje. Geologai nustatė, kad Pelyšos smėlis ir molis šiek tiek vėliau susiklojęs už Armonos krantų smėlį.
Draudžiama ardyti ir kasinėti Pelyšos žemupio krantus. Geologams įdomiausi upelio vingiai žemiau tiltuko, kuris jungė kelią į Andrioniškį. Naujo tilto statyba čia daug ką pakeitė.