Upių labirintasKelionės į Gruziją

Grybų herbaras ir jo saugojimas. Lietuvos grybai

GRYBŲ HERBARAS IR JO SAUGOJIMAS

Grybai herbarui renkami tos pačios rūšies jauni, subrendę ir senesni vaisiakūniai, svarbu, kad būtų su subrendusiomis sporomis. Mat, sporos yra labai reikalingos, apibūdinant grybus. Herbarui paruoštus grybus pirmiausia reikia smulkiai aprašyti, pavyzdžiui, kepurėtųjų išmatuoti kepurėlės dydį, pažymėti jos spalvą, formą, gleivėtumą ir kt. Toliau aprašoma apatinė kepurėlės pusė - himenoforas, t.y. lakšteliai, dygliai ar vamzdeliai, jų tankumas, dydis, spalva ir prisisegimo, priaugimo prie koto tipas. Nurodoma koto ilgis, storumas, apšepimas ir jo vidus (pilnaviduris ar tuščiaviduris), su rinkiu ar be jo, sustorėjęs į apačią ar ne, su išnara ar be jos. Po to aprašoma trama, dažnai vadinama grybo mėsa. Vaisiakūnį reikia perlaužti ir pažymėti jo kvapą, skonį, konsistenciją, spalvą, ypač lūžio arba paspaustose vietose. Kai kurių rūšių vaisiakūniai, juos perlaužus arba paspaudus, išleidžia sultis, pavyzdžiui, piengrybiai ir kt. Daugelio rūšių grybų sultys ištryškusios keičia spalvą, o tai labai svarbu pažymėti, nes išdžiuvusių vaisiakūnių sulčių spalvos nematyti. Kai kurių rūšių grybai būna suaugę kotais, auga kupetomis. Tai irgi būtina pažymėti. Toliau užrašoma, kokiame miške rastas grybas (eglyne, beržyne, pušyne ar mišriame), ar miškas sausas, šlapias, kokios auga medžių rūšys, kokia vyrauja žolinė danga; taip pat pažymima, kur grybas rastas - ant žemės, kelmo ir kt. Reikia užrašyti miško pavadinimą, apylinkę, rajoną, radimo datą ir kas rado. Aprašyti grybus geriausia vietoje, t.y. miške, sode ar parke ant specialių etikečių arba dienyne, atitinkamai numeruojant herbaro pavyzdį. Aprašytą grybą kartu su etikete arba numeriu (jei vedamas dienynas) reikia suvynioti į popierių ar įdėti j voką. Renkant grybus herbarui, žiūrėti, kad vienos rūšies grybai kitą rūšių neapdulkintų sporomis. Todėl reikia rinkti atskirai rūšimis.
Aprašyti grybai išdžiovinami. Didesnius vaisiakūnius galima perpjauti, mažesni džiovinami nepjaustyti. Džiovinti galima ant nekarštos krosnies ar plytos, o smulkesnius - ir saulėje. Labai gerai grybai išdžiūsta elektrinėse džiovinimo spintelėse, ant radiatorių. Išdžiovintus grybus dažnai puola vabzdžiai bei jų lervos. Todėl kartkartėmis juos reikia dezinfekuoti anglies sulfido ar formalino garais atitinkamose dėžėse arba 4-5 valandas kaitinti džiovinimo spintelėje 70*75 C temperatūroje. Tokioje temperatūroje žūva vabzdžiai, jų lervos bei kiaušinėliai. Išdezinfekuoti grybai sudedami į specialius popierinius vokus. Ant voko užklijuojama etiketė, kurioje lotyniškai užrašoma grybo pavadinimas, kiek žemiau - miško tipas ar substratas, radimo vieta, data, radėjo ir apibūdintojo pavardė, o voko viršutiniame dešiniajame ar kairiajame kampe herbarinio pavyzdžio numeris. Po to užrašoma kartotekinė kortelė.
Paruošti vokai dedami į atitinkamus kartoninius aplankalus ar į dėžes ir sudedami į herbarines spintas. Gausus ir gerai sutvarkytas herbaras yra didelis ir labai vertingas vienos ar kitos šalies turtas. Tai neįkainojama dokumentinė medžiaga, kuria remiantis rašomos mokslinės ir populiarios knygos, straipsniai.


<< Į TURINĮ >>