Upių labirintasKelionės į Gruziją

Vytenis Almonaitis. Ką šniokščia Jūros rėvos. Lokysta

Lokysta

Žinoma, jog paskutinis Lietuvos lokys buvo nušautas 1883 m. Tačiau tai paskutinis. Kadaise lokiai, matyt, karaliavo visuose Lietuvos miškuose. Tai byloja gausūs vietovardžiai: Lokiai, Lokmė, Lokenai, Meškučiai, Meškinė ir kiti. Jog šleivojo lokiai ir Šilalės krašte, primena čia almanti upelė Lokysta. Nors retame žemėlapyje tepažymėta, ji nėra tokia jau menka. Susirinkusi prie Laukuvos, iki pasiekia Jūrą, išvingiuoja ištisus 46 kilometrus. Iš pradžių mažutelis, griovin suvarytas upelis, ties Nevočiais, Šilale virsta visai nemaža, vandeningesnį pavasarį ir žygiams baidare tinkama upele. Lokystos nuotėkis čia didėja nuo 1,1 iki 2,1 m3per sekundę, o nuolydis svyruoja nuo 1 iki 1,85 m/km.
Lokystos vardą randame dar 1394 m. sudarytame kryžiuočių kelio į Lietuvą aprašyme. Šiuos, senesnius ir ne tokius senus laikus mena keli prie upės išlikę piliakalniai, senkapiai. Kitur pakrantes puošia dailios koplytėlės, senoliai medžiai ar puikūs skardžiai.
Pataikius atvykti prie Lokystos per pavasarinį polaidį, kelionę galima pradėti Nevočiuose. Iš Šilalės laikas nuo laiko čia atvažiuoja vietinis autobusas. Šios gyvenvietės istorija primena liūdnus Lietuvai laikus. 1709-10 m. maro metu išmirė visi kaimo gyventojai. Tik XVIII a. pabaigoje, kai Nevočiams buvo suteikta savaitinio turgaus privilegija, jie vėl atsistatė, išaugo. Šiandien verta apžiūrėti pietinėje gyvenvietės pusėje, prie kelio į Šilalę stovinčią menišką koplytėlę su Marijos Maloningosios skulptūra. Gretimos sodybos šeimininkų žiniomis, skulptūrėlė daryta dar praėjusiame šimtmetyje. Šalia koplytėlės dangų remia didžiulė dviliemenė tuopa. Tik vieno, storesniojo liemens apimtis apie 4 m.
Susidėti baidares patogiausia bus prie Nevočių užtvankos (22,6). Žemiau jos Lokysta tuoj pradžiugina smagia srove, nedidelėmis rėvutėmis. Tačiau užtvarų, užtvarų! Kai kur, padėjus irklą, gali tekti pasidarbuoti kirviu ar pjūklu.
Prie Lyties upelio žiočių (19; d) įsikūrę Leviškiai. Čia, prie brastos per Lokystą, išlikusi gal pusė sužaloto, nukasto piliakalniuko. Kad ir pusė, kad ir mažesnioji dalis - vis tiek tai istorijos ženklas, gilios krašto praeities liudininkas. Juolab, kad archeologų nuomone, Leviškių piliakalniukas - vienas seniausių Šilalės krašte.
Pakeliui į Šilalę dar pateksime į Dirkintus. Čia, prie Traukšlio upelio, geras puskilometris nuo kairiojo Lokystos kranto, yra 1989 m. restauruotas mažosios architektūros paminklas - koplytėlė su Jono Nepomuko skulptūra.
Priešais Dirkintus, dešinėje - Šėrikai. Iš šio kaimo kilęs vienas žymesnių lietuvių emigrantų Amerikoje veikėjų, poetas, ilgametis dienraščio „Draugas" redaktorius Leonardas Šimutis.
Abipus Lokystos, prie jos intako Ašučio, išsiskleidusi Šilalė. Seniausios žinios apie miestelio atsiradimą - iš XVI a. pradžios. 1533 m. vietinio dvarininko S. Orvydavičiaus iniciatyva pastatydinta ir pirmoji bažnyčia. Jau 1535 m. kunigas Jonas Tartyla vienas pirmąją Lietuvoje pradėjo joje skelbti Liuterio idėjas, o kartu ir lietuvybę. Tačiau greitai jam teko bėgti iš Lietuvos į Prūsus. 1993 metais jo atminimui Šilalėje atidengtas paminklinis akmuo. šalia bažnyčios, dešiniajame Ašučio krante, kilo ir kiti Šilalės pastatai. Greitai išaugęs iki vietinės reikšmės prekybos, amatų, administracinio centro, sutraukęs kelis šimtus, vėliau ir gerą tūkstantį gyventojų, ilgus dešimtmečius miestelis toks ir liko - nei didelis, nei mažas. Gal jo vystymąsi pristabdė nuolatiniai gaisrai, gal ne ypač palanki geografinė padėtis. Tarp svarbesnių miestelio istorinių datų paminėtini 1660-ieji - gauta turgaus privilegija, 1863-ieji - įžygiavę buvo iškilmingai pasitikti A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai, 1883-ieji - įkurtas paštas, 1937-ieji - duris atvėrė biblioteka ir progimnazija. Tam tikra prasme lemtingi buvo 1950-ieji, kai Šilalė tapo rajono centru. Miestelis gerokai ūgtelėjo, pagausėjo gyventojų. Ką vertėtų aplankyti, atvykus į Šilalę? Pirmiausia akis, aišku, užklius už neogotikinės, 1909 m. pastatytos bažnyčios. Jos viduje sukaupta visa meno kūrinių galerija. Išskirtini 16 langų puošią vitražai, XIX a. tapyti šv. Antano ir šv. Onos paveikslai, keliolika XVIII ir XIX a. sukurtų medinių šventųjų skulptūrų. Vertėtų paminėti, jog Šilalės bažnyčioje buvo pakrikštytas 1810 m. Šilalės parapijoje (tikslesnė vieta nežinoma) gimęs pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius Laurynas Ivinskis. Netoli bažnyčios, pačiame miestelio centre - kapinės. Dešinėje jų pagrindinio tako pusėje, šeštoje eilėje nuo kapinių galo palaidotas knygnešys Antanas Surplys (1870-1959). Nešioti knygas jis pradėjo dvylikos metų, vedžiodamas aklą knygnešį P. Kavaliauską. Iš Šilalės krašto, iš Vytogalos kilęs lakūnas S. Girėnas. Neatsitiktinai todėl 1993 m. miesto centre pastatytas skulptoriaus P. Juodišiaus sukurtas paminklas „Lituanikos" skrydžio 60-mečiui.
Memorialinė lenta žymi dar vieną dėmesio vertą, tačiau liūdnus laikus primenančią miestelio vietą - Šilalės kleboniją. Pokario metais čia buvo įsikūrę saugumiečiai. Namo rūsyje buvo kameros, o virš jų - tardymo kambariai. Ne vienas šilalietis čia turėjo atsisveikinti su laisve, tėvyne ir net gyvybe. Na, o pati svarbiausia, pati švenčiausia Šilalės vieta išaiškėjo visai neseniai. Šiaurinėje miestelio pusėje, šalia evangelikų liuteronų kapinių 1990 m. pastatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę". Paminklą supa kauburėliai. Po „sėkmingų operacijų", kankinimų ir pasityčiojimų savo aukas šioje vietoje užkasdavo Šilalės MGB-istai. Manoma, kad čia ilsisi Kazys Šeputis-Dobilas ir Pranas Karbauskas-Margis, žuvę 1947 m. Gerviškėje; Tadas Liatukas-Vytautas, žuvęs 1952 m. Bilionyse; Antanas Šaltys-Šalčiūnas, Antanas Armonas-Tigras ir Ona Dambrauskaitė, žuvę 1953-aisiais Kelmutiškėje ir dešimtys, dešimtys kitų - partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų ar tiesiog dorų, Lietuvą mylėjusių žmonių.



Jei vanduo kiek žemesnis, jei laiko ir noro brautis pro aukštupio užtvaras mažai, Šilalė patogiausia vieta pradėti žygį Lokysta. Baidares atsigabenti patogiausia prie Traksėdžio kelio tilto (14). Ties Šilale, septynetą kilometrų žemiau jos Lokysta teka ramiai, neįprastai mažai kilpinėdama ir sukiodamasi. Jei vandens upėje mažiau, kelionę šioje atkarpoje kiek gadina Šilalės išmetamieji vandenys.
Tuoj už miesto, kairiajame Lokystos krante matosi tarp miškelių išsibarsčiusi Lentinė. šiame kaime dažnai susikryžiuodavo Šilalės apylinkėse veikusio Jono Kentros-Rūteinio būrio partizanų ir enkavedistų keliai. 1948 m. pasaloje buvo nušautas vienas iš Šilalės stribų, o 1949-ųjų rudenį Katauskų sodyboje jau buvo užklupti partizanai. Pasinaudodamas specialiai padegto tvarto dūmų priedanga, būrys pasitraukė praradęs tik kelis kovotojus iš keliolikos, tačiau viskas galėjo baigtis žymiai liūdniau, jei ne vado brolio, partizano Juozo Kentros-Tauro pasiaukojimas. Pridengęs draugų atsitraukimą kulkosvaidžio ugnimi, pats jis buvo sužeistas ir, nors iš kautynių vietos dar išslinko, vėliau greičiausiai nusišovė.

Rubinavo piliakalnis, vadinamas Šarūnkalniu

Rubinavo piliakalnis, vadinamas Šarūnkalniu


Didžiausia Lokystos žemupio įdomybė - Šarūnkalniu vadinamas Rubinavo kaimo piliakalnis. Jis įrengtas kairiajame Lokystos krante, jos kilpoje. Laikas ir žmonių tamsumas kalną gerokai apardė. Tačiau ir šiandien išliko 30x60 m pagrindinė aikštelė, 2 m aukščio pylimas pietvakariniame jos gale, statūs, daugiau kaip 10 m aukščio šlaitai. Kalne stovėjusi pilis galėjo būti naudota kovose su kryžiuočiais. Tikresnių istorinių duomenų apie Šarūnkalnį nėra, tačiau juos atstoja gausybė padavimų... Seniau čia gyvenęs stipruolis milžinas, kunigaikštis Šarūnas. Sako, jis buvęs užburtas ir tik naktimis, papūtęs į ragą, išvesdavęs iš piliakalnio požemių šarvais blizgančią savo kariuomenę. Kiti piliakalnį vadina Šarūno Kapu. Tai todėl, kad jis čia palaidotas, kad kai jis miręs, jo kariuomenė kepurėmis ir sunešusi šį kalną - kapą. Padavime paaiškinamas ir į vakarus nuo piliakalnio garmančio trumpučio Šarūnos upelio vardas. Pradžią jam davusios Šarūno ašaros. O pravirkęs jis tada, kai grįžęs iš išvykos ir radęs pilį priešų sudegintą. Pasakojama, jog piliakalnio požemiuose esanti skrynia su pinigais, kad ten gyvena trys gražios, bet užburtos panos, laiks nuo laiko ateinančios į Lokystą maudytis, kad kartą kelią į Šilalę prie piliakalnio buvo užgulusi didžiulė švininė kiaulė.
Kilometras žemiau piliakalnio prie upes prigludęs didelis senas pastatas - Rubinavo malūnas. Vanduo jo girnas suko dar prieš kelis dešimtmečius. Po to šis technikos ir architektūros paminklas buvo gerokai apleistas. Sunyko ir padavimai. Tik retas šiandien papasakos apie malūne gyvenusį velnią, kuris apgaudinėdamas žmones, vietoj vaistų jiems pardavinėdavęs, atleiskite, savo šūdą.
Tuoj už malūno į kairįjį upės krantą įsiremia įspūdinga, bene 60-ies didžiulių liepų alėja. Papuošusi iš Šilalės - Pajūrio vieškelio atsišakojusį keliuką, ji veda į dešiniajame Lokystos krante buvusią Povstanskių rezidenciją - Rubinavo dvarą. Tebepasakojama, jog jo šeimininkai turėjo didžiulį kiaušinio dydžio brangakmenį - rubiną. Iš čia ir vietovės pavadinimas. Šiandien iš puikių rūmų neliko nieko, o parkas, nors ir paskelbtas saugomu, įdomus gal tik gamtininkui specialistui - viskas čia suniokota, užšnerkšta.
Į šiaurvakarius nuo Rubinavo prasideda Žąsinas. Šio kaimo žemėje, šalia dar visai neseniai veikusių kapinaičių, išliko didelis III-XII a. senkapis. 1976-79 m. jį gerokai patyrinėjo archeologai. Atkasta virš 200 kapų, surasta net 1200 įvairiausių radinių - kalavijų, kirvių, diržų, įvairių žalvario ir sidabro papuošalų. Buvo rasta daiktų, atkeliavusių ir iš Skandinavijos.

Lokystos žemupys

Lokystos žemupys


Puskilometris žemiau Rubinavo dvarvietės į Lokystą iš dešinės įsrovena nedidelis upeliukas Sausruma (7,5). Tai tarsi sutartinis ženklas. Garmėdama vis greičiau, Lokysta čia virsta ištisinių rėvų, nedidelių slenkstelių virtine ir išlieka tokia iki žiočių. Nuolydis šiame ruože net 1,85 m/km. Pasikeičia ir pakrantės. Vietoj niūrokų alksnynų, karklynų - ąžuolai, eglės, vietoj vangių lėkštakrančių posūkių - susisukusios viena į kitą kilpos ir aušti vaizdingi skardžiai - gražu, smagu ir nepakartojama.
Tokia pat garmanti, peršokusi per smagų slenkstuką, Lokysta pasiekia Jūrą 108 km nuo šios žiočių. Aplink nei didesnės gyvenvietės, nei didesnio kelio, todėl, norint žygį baigti, patogiausia būtų paplaukti aštuonetą kilometrų iki Pajūrio.


<< Į TURINĮ >>