Šešuvis
Šešuvis - didžiausias Jūros vaikas, jos vyriausioji duktė. Užgimusi Šienlaukyje, į pietvakarius nuo Lyduvėnų, 114-os kilometrų susiraizgiusiu kaspinu ji nuvingiuoja per visą Karšuvos žemumą iki pat pietinio Tauragės pamiesčio Ližių. Upė teka daugiausiai per lygumas, tačiau nuolydis vandens kelionėms tinkamoje dalyje ne toks jau mažas. Nuo Balčios iki Apusino jis net 1,26 m/km, nuo Apusino iki Ančios - 0,78 m/ km, tik žemupyje, nuo Ančios - vos 0,39 m/km. Vidutinis upės plukdomo vandens kiekis žiotyse - 16,4 m3/s. Tačiau jis labai kinta - nuo 0,6 m3 /s sausesnę, vasarą iki 640 m3 /s smarkesnį pavasarį. Taigi - apie 1100 kartų! Vandens lygis žemupyje taip pat gali pakilti net 7 metrus.
Šešuvyje neršia, laikosi vertingų, šiandien nykstančių rūšių žuvys. Meškeriotojams ta proga vertėtų priminti, kad nuo Upynos iki žiočių upė - ichtiologinis draustinis, žvejyba čia uždrausta. Matyt, ne kažin ką ir sužvejotum. Gamtiniu požiūriu Šešuvis - gerokai suniokota upė. Nuplikintos ir suartos pakrantės, seklumos ir žolių sąžalynai, drumstas vanduo - tai vis Šešuviai būdingi dalykai. Beieškant kaltų, pirmiausiai buvo užsipulti ne vieną puikų medį pakrantėse nugraužę bebrai. Tačiau esminės priežastys, matyt, ne čia. Visame upės baseine dauguma upelių, pelkių, senvagių numelioruoti. Po liūčių vanduo niekur nebeužsilaiko, bematant pasiekia Šešuvį, sukelia čia anksčiau neregėtus potvynius. Galingi srautai paplauna krantus, užneša sietuvas. Upė vis seklėja, platėja, drumsčiasi. Pridėjus dar keletą kartų paleistą amoniaką, nuo upėn įsiremiančių laukų nuplaunamus pesticidus, negalių priežastys aiškėja.
Apie upės senovę geriausiai byloja jos pakrančių archeologijos paminklai. Iš jų išsidėstymo matyti, kad upės aukštupys priklausė tankiai apgyvendintai ir gerai įtvirtintai Viduklės žemei, vidurupis - kovose su kryžiuočiais labiausiai nuniokotai Karšuvai. Žemupio archeologijos paminklai tyrinėti dar labai mažai, istorinių žinių taip pat trūksta, tačiau linkstama prie nuomonės, kad čia senovėje gyveno ne žemaičiai, o dar XIII a. riterių pavergta baltų gentis skalviai.
Šešuvies pavadinimą kalbininkai linkę sieti su žodžiu šešėlis, tačiau neatmetama mintis, jog šaknyje šeš gali būti įsiprasminusi ir senesnė reikšmė - šaltas, vėsus. Į istorinius šaltinius Šešuvies, tikriau, kaip spėjama, jos žiotyse stovėjusios skalvių pilies „Sassovvia" vardas pateko gan anksti - 1276 m. Pati upė pirmą kartą minima tik 1386 m., kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. Žvalgai primygtinai pataria žygiuoti „nuo Viešvilės iki Šešuvies upės", „nuo Šešuvies iki Aukaimio lauko" ir taip gilyn į Žemaitiją.
Kur pradėti žygį Šešuvimi, daug galvoti netenka. Ilgokai baidžiusi užvartomis, seklumomis, po susijungimo su Balčia (92,1; d) upė išsiplečia, pagilėja. Tik sėsk baidarėn ir plauk. Juolab, kad ir senasis Žemaičių plentas (91,9), ir Viduklės geležinkelio stotis čia pat - atvykti tikrai patogu. Netoli, gal už kokio kilometro ir pirmoji lankytina vieta - Ylių piliakalniukas. Vietiniai jį vadina Armatkalniu - seniau čia „armatas statydavę". Ties Yliais Šešuvis palenda po naujojo Žemaičių plento tiltu, daro vingį dešinėn, kairėn, apsuka PapiIkalnio pievą ir kviečia vėl sustoti, susipažinti su Ižiniškių kaimo įžymybėmis - senovės gyvenviete, piliakalniu. O šis, nors ir nedidelis, tačiau gerai įtvirtintas, smagus užkopti, pasidairyti. Kalno viršūnėje buvęs gynybinis pylimas pokario metais, įrengiant šokių aikštelę, vietinių vadovų iniciatyva (koks tamsumas) buvo nulygintas, tačiau didesnysis, kokių 90 m ilgio, dviejų žmogaus ūgių aukščio, apjuosęs piliakalnį nuo aukštumos pusės, išliko). Dar P. Tarasenka, aprašydamas šį paminklą, mini, jog aikštelėje randama žmonių kaulų. Žinias papildo tautosaka, taip pat gretimos sodybos šeimininkų pasakojimai, jog pylime, kiek pasikasus, galima rasti žmonių kaukuolių. Piliakalnis, matyt, kažkada buvo paverstas kapaviete, o gal... tai kruvinos tragedijos pėdsakai? Nors didesnė pilis kalne tilpti negalėjo (aikštelė vos 23x9 m), ją supo nemaža gyvenvietė. Į rytus ir pietus nuo piliakalnio, kelių hektarą plote galima rasti įvairių laikotarpių šukių, perdegusio molio. Besimėtantys šlako gabalai (vienas svėrė net kelis kilogramus) kalba ir apie čia rūkusias geležies lydymo krosnis. Piliakalnis - tikra padavimų skrynelė. Pasakojama, jog Velykų rytą prie piliakalnio papėdėje jaučiais arusių trijų vyrų atšokavę trys rupūžės. Viena tarusi: „Jei norite būti laimingi, nuimti kuo didesnį derlių, Velykų varpams suskambus pabučiuokite kiekvienas kurią nors mūsų". Išsigandę, pasišlykštėję artojai ir pavarę jaučius į kitą lauko galą. Tuoj suskambę varpai, kartu pakilusi baisi audra. Rupūžė pasakiusi: „Buvom užkeiktos merginos. Būtumėt pabučiavę - gyventume visi laimingai, gi dabar viskas pražuvo". Tuo tarpu trenkęs į piliakalnį žaibas, rupūžės pradingusios jo viršuje buvusioje skylėje, o artojų jaučiai pavirtę tokiomis pat rupūžėmis. Patys artojai neturėjo laimės - paliko senberniais. Su piliakalniu susijęs ir kaimo pavadinimas. Sako, seniau čia buvo žinyčia. Visi čia eidavo ir sakydavo:,Į žinyčią, į žinyčią". Taip ir atsirado Ižiniškiai.
Netoli piliakalnio yra dauba, vadinama Paršguliu. Ir apie ją žmonėse išlikęs padavimas... Kartą žmogus radęs lobį. Išsigandęs, kad pinigų tiek daug, ir nuėjęs klausti klebono, ką daryti. Šis patarė už pusę nusipirkti kiaulių, už kitą pusę - pašaro ir šerti. Kai pašaras baigėsi, žmogus vėl nuėjo pas kleboną klausti, ką daryti. Šis liepė pusę kiaulių parduoti, nusipirkti už gautus pinigus pašaro ir šerti likusias kiaules toliau. Taip bešeriant ir bepardavinėjant, galop liko tik vienas didelis didelis paršas. Kol žmogus ėjo pas kleboną klausti, ką daryti, šis išėjo iš tvarto, iškniso didžiulę duobę ir ten atsigulė. Gulėjo tris dienas ir tris naktis. Duobė vis didėjo. Pagaliau, trečiosios dienos vakare pakilo baisi audra, pradėjo lyti, o audros debesis su baisiausiu triukšmu (net gretimų namų langai išbyrėjo) krito į paršo išgulėtą duobę. Visas netilpo, todėl dalis perskrido už Nemakščių, kur pats išmušė duobę ir pripildė Nemakščių ežerą. Paršgulis vėliau išdžiūvo, bet upeliūkštis ir šiandien iš čia išteka. žmonės tą audrą gerai atsimeną, nes radę po jos „prilijusių" žuvų. Matyt, užkeikti buvo tie pinigai ir tas paršas.
Žemiau Ižiniškių didesnių įžymybių ilgesnį tarpą lyg ir nėra. Tiesa, greičiausiai prie Ižiniškių besiglaudžiančioje Lipkiškėje maždaug prieš 1630 m. gimė poetas, vertėjas, lietuviško giesmyno „Giesmės tikėjimui katalickam priderančios" autorius S. M. Slavočinskis. Ties Lipkiške, Sugintais aukštai virš slėnio pakimba dar I pasaulinio karo metais čia nutiesto Radviliškio - Tilžės geležinkelio tiltas (84). Įveikus po juo susidariusį slenkstuką, artėjama prie Taubučių, Pavailabio. Iš kairės atskuba Tramalkas (81). Koks puskilometris aukščiau santakos, išsiplėtusio, užpelkėjusio upelio slėnio dešiniajame pakraštyje, lazdynų vėsoj slepiasi neaukšta kalvelė - Kaukurė. Sako, čia vaidenasi - „pakyla iš pelkių ko tai pilnas maišas ir ridinėjas sau po Kaukurę".
Kitos pašešuvių įžymybės nepražiopsosi niekaip. Keletas vingių žemiau, dešiniajame krante, vos keli žingsniai nuo vandens tvirtai šlaitan kabinasi bene įspūdingiausias Šešuvies pakrantėse Trakų kaimo ąžuolas. Medin, kaip dažnai kur Žemaitijoje, įkelta primityvoka koplytėlė. Sako, buvo anksčiau sena, gražesnė, bet kažkas „pagavo". Kai nespėdavo, nebepajėgdavo bažnyčion (Viduklėn, 10 km), artimiausių kaimų žmonės ateidavo pasimelsti čia, prie ąžuolo. Sveikas, drūtas (S m) medis stebina pustrečio metro aukštyje iškirsta 30x50 cm dydžio dreve. Drevėtųjų pušų Lietuvoje dar nemažai, o ąžuolų? Ar ne vienintelis? Kitapus Šešuvio išsibarsčiusio Žažačių kaimo gyventojai patvirtina: drevė - bitininkų darbas. Būdavo naudojama kaip avilys vilioklis, o nepasisekus spiečiaus susemti, čia bites ir kopinėdavo.
Žemiau Trakų Šešuvis trumpam sustoja, išsiplečia, tyliai susiplaukia su Apusinu (78; k) ir krenta nuo nedidukės Paupio žuvininkystės ūkio reikmėms sutvertos užtvankos. Kairėje vaizdą užstoja tvenkinių pylimas. Visas įdomumas - kilpose vešinčių lankų pavadinimai - Didžioji, Šležantiškis, Latvikė. Pralindusi pro minėtą pylimą, savo vandenis atplukdo Alsa (74,4; k).
Savo šiauriniu kampu upėn tuoj įsiremia Daugėlinė - vienas iš nedaugelio šiaip jau plikokų Šešuvies pakrančių miškų. Atskiros jo dalys vadinamos vis kitaip. Čia Zuiktrakis, Čepauskinė, Lopetinė, Guolmė, o čia Peštinė (dėl jos daug peštasi), Vilkšikis. Sako, pastarajame gyveno ir visus gąsdino kažkokia „baisi buoba Guogė". Iš čia ir aplinkiniuose kaimuose tebegyvas nevalyvai, netvarkingai moteriai taikytinas posakis: „Eik, eik, į kun panaši? Kap Vilkšike Guogė!" Miškas vos atitolsta, o aukščiau kiek nuslinkusio kairiojo kranto žvilgsnis sustoja prie neįprasto dydžio, išraiškingos architektūros trobos. Tai jau Daugeliai - geofizikos ir metereologijos mokslų Lietuvoje pradininko, profesoriaus Kazio Sleževičiaus (1890-1953) gimtinė. Netrumpą gyvenimo dalį čia praleido ir profesoriaus brolis, nepriklausomos Lietuvos statytojas, keliskart Respublikos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius (1882-1939). Senieji kaimo gyventojai prisimena Sleževičius kaip šviesius, savo kraštui atsidavusius žmones. K. Sleževičius buvo nusprendęs kartu su broliu savo lėšomis pastatyti Daugeliuose mokyklą. Buvo jau ir medžiagos supirktos, suvežtos. Sutrukdė karas. Begriūvantį namą, matyt, ne be profesionalaus architekto pagalbos, kaip „paminklą savo tėviškei" Sleževičiai pastatydino 1935-aisiais. Išdaužyti langai, skersvėjų girgždinamos durys sako, jog jis jau kurį laiką nenaudojamas. Matyt, vieną dieną čia liks tik pamatai ir galbūt atminties akmuo.
Ištįsę Daugeliai greitai susilieja su baltamūriais Kartupiais. Gyvenvietės vardą išgarsino Kartupių polka bei ją puikiai atliekantys Eržvilko bandonistai. Prie Kartupių, Taučeliuose, šalimais Eržvilko - Nemakščių kelio (68,5) yra pavyzdingai tvarkomi, nauju koplytstulpiu papuošti seni kaimo kapeliai.
Kartupiai nutolsta, o srovė, ką tik smagiai šnarėjusi, vis lėtėja, slopsta, kol, atrodo, visai sustoja. Bet ne, tai ne patvanka. Čia susidariusias sietuvas Smaidrių kaimo žmonės vadina Mažąja ir Didžiąja Gelminėmis. Išlipusi iš jų, upė toliau ramiai sau kilpinėja, o atplukdžiusi iki liepto, vėl kviečia sustoti - laukia nauji įspūdžiai. Kairėje - Skliausčiai, kompozitoriaus Juozo Gudavičiaus (1863-1939) gimtinė, turtingas tradicijų kaimas. Pramokęs muzikos pas vietinius vargonininkus, XIX a. pabaigoje J. Gudavičius su M. K. Čiurlioniu mokėsi Varšuvos konservatorijoje, tapo diplomuotu muziku, tačiau savo gimtojo kaimo nepamiršo, dar 1906 m. (!) čia subūrė vėliau plačiai pagarsėjusį chorą. Tai pritildamas, tai vėl atgydamas, jis gyvavo kelis dešimtmečius, dalyvavo pirmosiose Lietuvos dainų šventėse. Dainas choro repertuarui parinkdavo, harmonizuodavo pats J. Gudavičius. Jis yra sukūręs muziką ir šiandien plačiai žinomai dainai „Kur giria žaliuoja", išleidęs kelis dainų rinkinius. Visa J. Gudavičiaus kūryba skamba gimtajame kaime girdėtomis melodijomis. Ypač kompozitorius nusipelnė Lietuvai nepriklausomybės kovų metais. Jis suorganizavo pirmąjį Lietuvos kariuomenės orkestrą. Gavęs paramą iš Stulgių klebono A. Skinderio, pirmąjį maršą sugrojęs dar 1919 m. kovo mėnesį Marijampolėje, J. Gudavičiaus orkestras žygiavo dulkėtais kovų keliais iki pat karų prieš Lietuvos priešus pabaigos. Įdomu, kad ir kariniams maršams J. Gudavičius pritaikydavo įprastas žemaitiškas melodijas. J. Gudavičiaus gimtoji sodyba tebėra, tačiau iš senųjų pastatų liko, rodos, tik pusė namo.
Ties Skliausčiais Šešuvį pasiveja Upė, kerta Jurbarko - Skaudvilės plentas (61). Čia pat, sulipęs į nedidelę aukštumėlę, apsilankyti kviečia Varlaukis. Pažintį pradėti galima prie 1943 m. paplentėje iškilusio originalaus, Žemaitijos herbu papuošto kryžiaus „Pasaulinio karo ir okupacijų atminimui". Atgimimo metais kryžius atnaujintas. Šalimais - miestelio kapinės. Į kairę nuo pagrindinio tako Gedimino stulpais papuoštas antkapis žymi kapą, į kurį 1989 m. iš Balandinės miško (prie Eržvilko) buvo perkelti devynių pokario aukų palaikai. Keturi iš čia palaidotųjų - prie Varlaukio, Openiškės kaime 1945 m. liepos mėnesį žuvę partizanai.
Varlaukio pavadinimo kilmė nėra galutinai aiški. Galbūt tai gyvenvietė, kurios laukuose daug varlių. O galbūt senovėje čia buvo vario apdirbimo centras. Miestelis išsidėstęs kiek išsišokusioje, labiau tinkančioje gynybai nei gyvenvietei pakilumoje. Iš pietų ją juosia Šešuvis, iš vakarų, šiaurės ir rytų - neseniai numelioruota, buvusi pelkėta, Rudynėmis tebevadinama įduba. Todėl, nors miestelio vardą istoriniuose šaltiniuose aptinkame tik XVI a. antrojoje pusėje, galime įtarti, jog kurtis jis pradėjo kur kas anksčiau. Į didesnę gyvenvietę Varlaukis neišaugo. Šiandien tegalime apžiūrėti XIX a. viduryje pastatytą bažnytėlę, menišką, taip pat XIX a. sukurtą jos altorių. Bažnyčios vidų išpuošė savamokslis meistras Jonas Balsaitis-Drugelis iš Užakmenių. Dar viena Varlaukio įdomybė - kairiajame Šešuvies krante, prie liepto. Neaukštame slėnio šlaite čia keroja augus, 5,2 m apimties ąžuolas. Šalia - dar vienas, gal 4,5 metro.
Žemiau Upynos (55; d) Šešuvį iš kairės lyžteli pusamžis eglynas. Kitapus, slėnio šlaite, sunykusio Karklotės kaimo galulaukėje, galima pasigėrėti tikru milžinu, 5,5 m apimties ąžuolu. Kilometras kitas ir dešinėje prasideda Ožnugariai. Taip vadintą dvarą žinome nuo 1588-ųjų. Yra duomenų, jog vėlesnis jo savininkas Slaboševičius rėmė 1863 metų sukilimą. Už tai dvaras iš jo buvo atimtas, žemės išdalintos kolonistams. 1881 m. Ožnugarių kaimo valstiečių šeimoje gimė eksperimentinės psichologijos Lietuvoje pradininkas, garsus pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis (mirė 1955 m.). Apie Šešuvies pakrantėse prabėgusią vaikystę autobiografijoje profesorius rašė: „Augdamas valstiečio šeimoje, dirbau visus žemės ūkio darbus - nuo gyvulių liuobos iki savarankiško šeimininkavimo (...). Man patiko natūralus ir glaudus kontaktas su gamta ir ypač ūkio įrankių įvairumas, patiko juos taisyti bei gamintis".
Priėmusi Trišiūkštę (52,3; d), pasipuošusi pušimis, apsupusi Vilksietuvio, Aukštojos lankas, Šešuvis teka susitikti su Ančia (46; d). Dar neseniai ties žiotimis buvo Santakų kairnas, kur XIV a. raštininko žodžiais, „nakvojama" ir „randama žolės pakankamai“. Staiga vėl į pietus atsisukusios Šešuvies pakrantėse ilgai nerasime nei vieno augesnio medžio. Tai vis karo aidai. Dešiniajame krante savo gynybos liniją įsirengę vokiečiai iškirto net krūmus, sudegino viską, kas galėjo išgelbėti nuo mirtį nešusios kulkos. Kaip ir visas Gembrių kaimas, sudegė tada ir garsus apylinkėje Brino malūnas. Prasispraudusi tarp jo užtvankos griuvėsių Šešuvis kokiam kilometrui tampa nebe Šešuvim, o Praplėša. Kodėl? Nagi todėl, jog nuo senų laikų kairiajame upės krante buvusio Dugnų, o dešiniajame - minėto Gembrių kaimo gyventojai vis kivirčijosi, kam turi priklausyti ta ar kita vis kaitaliojančios vagą Šešuvies pakrančių pieva. Bet buvo sutarę: kas kairiajame krante - Dugnams, kas dešiniajame - Gembrėms. Tačiau gembriškiams vis atrodė neteisinga, jog tiesiai į jų kaimo vidurį įsiterpusią kilpą (apie 3 hektarus) valdo Dugnai. Todėl vieno potvynio metu ėmė ir ją nukirto - išarė griovį, o upė j iu pati jį išplatino, „praplėšė". Senoji vaga po to dar ilgai tarnavo malūnui, o naujoji tapo Praplėša.
Gembrės ribojasi su Mickiške. Miške prie šio kaimo 1945 m. rugpjūčio mėnesį buvo apsistojęs nemažas (per 30 vyrų) partizanų būrys, vadovaujamas Jono Strainio-Saturno. Matyt, kažkas partizanus pasekė ar išdavė, nes rugpjūčio 10 dienos pavakaryje juos netikėtai užpuolė NKVD kariuomenė. Nežiūrint to, kad vos prasidėjus kautynėms buvo sunkiai sužeistas būrio vadas, partizanai iš pradžių sėkmingai atsišaudė ir, prisidengdami mišku, traukėsi Gaurės link. Tačiau pamiškėje laukė pasala. Žuvo du partizanai, jų rėmėjas Mickiškės ūkininkas J. Kaminskas, keturi iš nelaisvės pabėgę ir prie partizanų prisiglaudę vokiečių kariai. Visi žuvusieji iš pradžią buvo pamesti Batakių miestelio aikštėje, po to užkasti netoli Batakių evangelikų liuteronų bažnyčios.
Jei atsirado pavargusių, skubančių, ties Traklauku, prie Tauragės - Eržvilko tilto (39) galima žygį baigti. Netoli tilto yra vietinių autobusų stotelė.
Prie Traklauko dešiniajame Šešuvies krante prasideda 1940-41 m. sovietinės kariuomenės įrengta gynybine sistema - keliolika dotų. Šešuvies pakrantėmis ji tęsiasi iki pat Kunigiškių. Stebina metrinės ir dar storesnės betoninės sienos, o dar labiau - kad taip brangiai kainavę fortifikaciniai įrengimai, atrodo, taip ir nebuvo panaudoti.
Žemiau tilto, atribojusi Varnaičius ir Užvarnius, Šešuvin įalma Šaltuona (36,5; k). Netoli santakos buvusiame Užvarnių senkapyje aptikta žalvarinių papuošalų iš III-IV a. Žymiai naujesnę istoriją primena netolimi Purviškiai. Gal 1948-ųjų rudenį netikėtai užklupti savo stovykloje, čia žuvo partizanai Boleslovas Jurkauskas iš Gaurės, Juozas Dailydaitis iš Stirbaičių, Dominykas Mišeikis iš Būtaičių, dar keliolika jų bendražygių.
Ties Stirbaičiais prie Šešuvies priartėja senasis, dabar menkai tenaudojamas Eržvilko - Gaurės vieškelis. Prieškariniais metais vietinių senolių nuostabai ir vaikų džiaugsmui 1 kartą per savaitę juo pravažiuodavo maršrutinis autobusas. Archeologinėje literatūroje Stirbaičiai dar žinomi savo apnaikintu senkapiu. Į Gaurės muziejų pateko čia rastų IV-VI a. radinių. Stirbaičiai ribojasi su Dargaičiais. Prieš keliasdešimt metų kaimo vakarinėje dalyje galima buvo užkopti į Žalkapį, dar spėjusią ją apžiūrėti specialistų nuomone, piliakalnio bruožų turėjusią kalvelę. Žalkapio vietoje šiandien jau, deja, žiojėja karjeras. Gyvas tik pasakojimas, jog čia buvusi užkasta „Napoleono karūna".
Nuo Dargaičių paėjus keletą kilometrų į šiaurę, patvenkto Įkojo upelio dešiniajame krante, galima surasti Kiukiškių piliakalnį. Trijų metrų gylio griovys, panašaus aukščio pylimas byloja, jog čia stovėjo neblogai įtvirtinta pilis. Istoriko R. Batūros nuomone, tai galėjo būti P. Dusburgiečio kronikoje minima, XIV a. pradžioje sunaikinta karšuviečių pilis Skronaitė.
Prie Įkojo žiočių (28; k) susispietusi Gaurė. Apie seniausius jos laikus pasakoja jau sunaikintame senkapyje rasti II-IV a. radiniai, tarp jų ir Romos monetos. Miestelio vardą žinome nuo 1500-ųjų. Tada Gaurė apibūdinama kaip prie kelio į Prūsiją buvusi muitinė. Galima spėti, jog minimas kelias - vienas seniausių mūsų krašte. Ordino žvalgų pateiktais duomenimis, iš Kražių, pro Batakius, Santakus, Gaurę jis turėjo vesti kažkur Viešviles link. Skurdžiuose Gaurės istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1561 m. čia stovėjo smuklė, priklausiusi Zofijai Gaurai. Matyt, šios giminės pavardė ir davė pavadinimą miesteliui. 1701 m. karalius Augustas II leido Gaurėje rengti turgus. Kada buvo pastatyta pirmoji Gaurės bažnyčia, neaišku, tačiau 1670 m. čia jau įsteigta parapija. 1773 m. buvo pastatyta ir nauja bažnyčia. Gaila, 1970 m. šis vertingos architektūros statinys sudegė. 1821-aisiais savo istoriją pradeda vietinė mokykla. Nuo 1868-ųjų Gaurėje vikaravo pirmosios, dar M. Valančiaus sudarytos knygnešių organizacijos narys Vitalis Dembskis. Jis buvo užsitarnavęs didelį vietos gyventojų palankumą. Kai 1870 m. už lietuviškosios spaudos platinimą jį suėmė, į netolimą Aneliškės dvarą susirinko virš 300 valstiečių ir atkakliai prašė žandarų kapitono, kad jų mylimas kunigas būtų paleistas. Vėliau buvo surašytas prašymas generalgubernatoriui su 600 parašų, tačiau cariniai pareigūnai tai suprato tik kaip pasipriešinimą valdžiai. Nuo 1861-ųjų ir 1950-ųjų Gaurė buvo valsčiaus centras, tačiau į didelesnį miestelį taip ir neišaugo. Lemiamą vaidmenį suvaidino tai, kad XIX a. nutiesus Rygos - Tilžės plentą, ji liko nuošalyje.
Pokario metais Gaurės apylinkėse susibūrė gausūs partizanų būriai. Vėlyvą 1945-ųjų rudenį Antano Joniko-Daktaro-Rolando vadovaujamas būrys (apie 15 vyrų) miestelį užėmė. Įvykio dalyvis Stasys Plienaitis-Voldemaras prisiminė, jog partizanai puolimo planą buvo iš anksto apgalvoję ir gerai paruošę. Operacija prasidėjo staiga, pagal signalą. Kiekvienas rezistentas turėjo savo užduotį - penki puolė stribų būstinę, du užtvėrė kelią į Tauragę, du - į Eržvilką, keli nukirpo telefono laidus, kiti įsiveržė į vietinių aktyvistų namus, užėmė valsčiaus pastatą, paštą, krautuvę. Susišaudymo metu maždaug šeši stribai ir raudonieji veikėjai buvo nukauti, dar kelis partizanai išsivedė į mišką, kur, po tardymo ir partizaniško lauko teismo, sušaudė. Puolėjų nuostoliai, kaip tokiam rizikingam žygiui, minimalūs - žuvo vienas partizanas. Manoma, kad prie pasisekusios operacijos nemažai prisidėjo ir tuo metu Gaurės valsčiaus sekretoriumi dirbęs, tačiau partizanus rėmęs Vladas Jonča. Po užpuolimo jis taip pat turėjo pasitraukti 1 mišką, kur tapo partizanu Vaidotu. Žuvo 1946 m. mūšyje Šiauriškių kaime. Gaurės užpuolimą reikėtų laikyti viena sėkmingiausių pietų Žemaitijos rezistentų operacijų.
0 kas primena Gaurės istoriją, ką galima pamatyti miestelyje šiandien? Pirmiausia - jau kiek aplūžusį, apdžiūvusį, tačiau drūčiausio pašešuvių medžio titulo nepraradusį ąžuolą. Žaliuoja jis rytinėje miestelio dalyje, kairiajame Įkojo krante. Verta dėmesio ir varpine - XIX a. architektūros paminklas. Joje tebeskamba 1792 m. Karaliaučiuje meistro J. Copinus'o lietas varpas. Bažnyčios šventoriuje palaidotas knygnešys, nacionalinio atgimimo laikų veikėjas, 1918-43 m. Gaurėje klebonavęs kunigas Kazimieras Šleivys. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, K. Šleivys organizavo Gaurės savivaldybę, būrė savanorius, rūpinosi mokyklos steigimu. Gaurės kultūros namuose yra kraštotyros muziejus. Statant šį naująjį kultūros židinį, buvo sunaikinta dalis Gaurės istorijos. Kaip atsiprašymas už tai, rūmų kieme stovi du paminklai - „Gaurės valsčiaus kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1941-1952" ir kitas, žymintis vietą, kur buvo senosios žydų kapinės. Senesniųjų Gaurės gyventojų nuomone, po kultūros namų pamatais ar kažkur netoli jų galėjo likti keliasdešimties partizanų palaikai. Greičiausiai čia buvo užkasti vyrai, žuvę Purviškiuose, Žiburiuosė, kitose kautynėse.
Žemiau miestelio, Agluonos žiočių (26,5; d), kairiajame krante virš slėnio kyla lieknomis pušimis apaugusi kalva. Čia geriausia vieta tarti keletą žodžių apie Gaurės dvarą. Nuo XVI a. pradžios jį valdė Skopai, Kaminskiai, Bilevičiai, Mirskiai, Goštautai, Šemiotos. Net galva sukasi nuo visų tų pirkimų, pardavimų, mainų. Prieš I pasaulinį karą dvarą įsigijo armijos gydytojas J. Fišeris (vietiniai vadina jį grafu). Savo akimis jį mačiusi senutė pasakojo, jog „parvykęs į dvarą, liepdavo iškelti vėliavą, neturtingus valstiečius gydė už dyką. Jo rūmuose buvo 60 ar tai 80 kambarių. Vienas toks didelis, kad nors su vežimu važinėkis". J. Fišeris buvo palaidotas minėtame kalne tebestovinčioje koplyčioje. Sako, dar I pasaulinio karo metais jo kapavietę apiplėšę, palaikus išniekino vokiečių kareiviai, tačiau, apžiūrėjus koplytėlę, teks įsitikinti, jog nebijančių čia gyvenančių vaiduoklių užtenka ir šiandien.
Ilgai maitinusi įvairiausiomis įdomybėmis, Šešuvis pagaliau leidžia kiek atsipūsti. Tiesa, ties Liperiške, Liutkaičiais patogiausia apžiūrėti jau minėtus 1940-41 m. sovietines kariuomenės įrengtus dotus, tačiau P. Tarasenkos minėtas Kunigiškių Aukuro akmuo, matyt, jau sunaikintas, o kitų didesnių įžymybių ilgame ruože iki Milaičių lyg ir nėra. Šešuvis čia teka ramiai, tyliai, tarsi ilsėdamasi po aukštupio ir vidurupio užvartų bei rėvų. Tik kur ne kur srovė susisuka į smagesnį sūkurį, suputoja ties pavieniu akmeniu ar šiekštu.
Prie Baltrušaičių virš upės pralekia Taurages - Jurbarko plentas (16). Tai dar viena proga žygį baigti. Žemiau tilto, palei kairįjį Šešuvies krantą išsidriekę Milaičiai. Kaime, prie kelio į Meškus, yra 1928 m. statytas kryžius Lietuvos Nepriklausomybei. Sovietmečiu jis buvo kiek apgadintas, tačiau 1989 m. atnaujintas, vėl kviečia prisiminti kovas ir aukas dėl Lietuvos laisvės.
Ties Meižiais vienas paskui kitą Šešuvin susrūva Meižis ir Raudonmeižis (10; k). Jų versmės - nejučiomis prie pat upės priartėjusioje Karšuvos girioje. Kiekvienas šio didžiulio miškų masyvo kampelis yra turėjęs savo vardą, savo pavadinimą. Bagužinė, Pjaunys, Baltieji Kalnai, Vertimėliai, Avino Kalva, Vilko giraitė, Kurkulinė, Takišius - tai tik saujelė pamiškių gyventojų atmintyje tebegyvų šiaurinio miško pakraščio vietovardžių.
Žemiau ūžiančio Taurages - Žukų plento plikas dešinysis Šešuvies krantas dar kartą prasiskiria, įleidžia Beržę (5; d). Vos žemiau, Ližiuose, keli šimtmetriai nuo upės, galima pasivaikščioti 150 m ilgio, 3-4 m aukščio pasagos formos pylimu. Tai taip pat archeologijos paminklas, kaip spėjama, XVII ar XVIII a. karinės stovyklos vieta. Ližių kaimo laukuose yra ir senkapis. Jame buvo randama žmonių kaulų, IX-XII a. būdingų papuošalų. Dabar šiuos paminklus gožia Taurages šiukšlynas. Gal 2 km žemiau tilto, prie staigaus Šešuvies posūkio dešinėn, Vališkių kaimo žmonės parodys Dangaus Kalną. Smagi pasidairyti, jaukiais žolynais pasipuošusi kalva panaši į ankstyvojo tipo piliakalnį. Vališkių pašonėje, kairiajame aukštame Šešuvies krante yra nedidelė Liepkalniu vadinama kapų kalvelė. Ir ko tik čia nebūta. Vienam vis „rėkdavęs mažas vaikas", kitam jis „vaikščiodavęs po skardį". 0 kažkokiam Laurinavičiui ramybės ilgai nedavęs nelabasis. Matyt, po to apylinkėje paplito posakis „nusitampiau kaip Laurinavičius su velniu po Lypkalnį".
Nebeprasimušusi toliau į pietus, tarsi susitaikiusi su likimu, ties Vališkiais Šešuvis daro staigų posūkį dešinėn, mažai bevingiuodama artėja prie Jūros. Tačiau dar ne viskas! Kilometras iki žiočių upėn įalma mažutėlis upeliukas daug pasakančiu vardu - Perkūnupis. Tai ne vienintelis šių vietų įdomios istorijos liudininkas. Užfiksuota, jog Jūros ir Šešuvies santakon įsispraudusį žemės lopinėlį sunykusio Ližių kaimo žmonės vadindavo Piliakalniu. Tiesa, jokios žymesnės kavos čia nebuvo jau XIX a. antroje pusėje. Matyt, ją dar seniau nuplovė upės. Jau minėta, jog kažkur šioje vietoje turėjo stovėti skalvių pilis „Sassovvia". 1276 m. įvykusį jos užpuolimą aprašė kryžiuočių kronikininkas P. Dusburgietis: „... brolis Konradas iš Tirbergo, magistras ( ...) subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o kitiems išplaukus į priekį su 15 laivų, atitraukė prie „Sassovvia", skalvių pilies, kurią pradėjo smarkiai pulti, po ilgų grumtynių ją užėmė ir sudegino, dalį priešų paėmęs į nelaisvę, o kitus išžudęs kalaviju". Kad Jūros ir Šešuvies santaka tikrai tiko piliai, sako ir žinia iš 1406 m. rašytų Kryžiuočių ordino dokumentų, kur, aptariant Žemaitijos kolonizavimą, kalbama ir apie galimą pilies bei malūno minimoje vietoje statybą.
Kelionė Šešuvimi baigta. Panorus keliauti toliau, patogiausia leistis iki judraus Kauno - Šilutės plento, iki Mociškių.