NUODINGIEJI GRYBAI
Valgomuosius grybus atskirti nuo nuodingųjų sunku, nes ypatingų, aiškių požymių, būdingų visiems nuodingiems grybams, nėra. Reikia tiesiog pažinti kiekvieną nuodingą grybą. Todėl nežinomų arba abejotinų grybų nereikia rinkti, nei turguje pirkti.
Pavojingiausias mūsų miškuose grybas, kuriuo daugiausia mirtinai apsinuodija žmonių, yra žalsvoji musmirė (Amanifa phalloides). Ji auga ne tik ąžuolynuose arba mišriuose su ąžuolais miškuose, kaip anksčiau mikologų buvo manyta, bet neretai randama ir grynuose pušynuose bei beržynuose. Neprityrę grybautojai lengvai gali žalsvąją musmirę supainioti su kai kuriomis ūmėdėmis, pievagrybiais, gudukais ir kitais valgomaisiais grybais. Todėl būtina įsidėmėti šiuos žalsvosios musmirės požymius. Jaunos musmirės vaisiakūnis apgaubtas storu baltu apvalkalu ir panašus į besikalantį iš žemės kiaušinį. Vaisiakūniui augant, sutrūkęs apvalkalas lieka apatinėje koto dalyje ir apgaubia jo sustorėjusią dalį. Jaunų vaisiakūnių kepurėlės apačią dengia kita plėvelė - šydas, kuris, vaisiakūniui augant, atitrūksta nuo kepurėlės kraštų ir lieka ant koto lyg rinkis. Tai svarbiausi ne tik žalsvosios, bet ir kitų musmirių požymiai. Tačiau žalsvosios musmirės, skirtingai nuo kai kurių kitų musmirių, kepurėlės paviršiuje dažniausiai nebūna apvalkalo likučių, t.y. baltų lopelių, taškelių, karpelių.
Mirtinai nuodingos yra baltoji (Amanita verna) ir smailiakepurė musmirės (A. virosa), kurią, kaip ir žalsvosios, kepurėlės paviršiuje nėra jokių baltų taškelių.
Mirtinai nuodingą musmirių visos vaisiakūnio dalys, net ir sporos, vienodai nuodingos, taip pat apvirtos, džiovintos ar kitaip apdorotos. Musmirėse randama šią nuodų: amanitino, faloidino ir falino. Pirmieji du yra labai stiprūs nuodai. Literatūroje aprašoma mirtinų apsinuodijimo atvejų nuo pusės ar net trečdalio šviežio vaisiakūnio. Suvalgius nuodingo grybo, apsinuodijimo požymiai pasireiškia po 6-12, kartais ir daugiau valandų. Nuodams patekus į kraują, prasideda vėmimas, viduriavimas, prakaitavimas, atsiranda dideli skrandžio skausmai, susilpnėja pulsas, šąla galūnės. Priepuoliai pasikartoja kelis kartus. Stipriau apsinuodijus, žmogus miršta po 5-10 dienų.
Ne tokios nuodingos paprastoji (raudonoji) (Amanita muscaria), margoji (A. pantherina), gelsvoji (A. citrina), rausvarudė (A. porphyria) ir kitos musmirės. Jose gausu nuodo muskarino ir mikoatropino. Apsinuodijimo simptomai nuo šių grybą pasireiškia greičiau - po 1-2 valandų, o kai kada ir vėliau.
Minėtosios musmirės, kaip ir žalsvoji, panašios į ūmėdes, pievagrybius, gudukus, todėl nurodysime kai kurias jų žymes. Lakšteliai šių musmirių balti. Daugelio ūmėdžių lakšteliai taip pat balti, kepurėlės paviršius lygus, be jokių baltų taškelių, lopelių bei karpelių. Tačiau ūmėdžių koto pagrindas nesustorėjęs ir neapgaubtas išnara, o viršutinė koto dalis be rinkio. Rinkis nuo musmirės koto kartais irgi nukrenta, tada lieka vienintelis būdingas požymis - sustorėjęs, apgaubtas išnara koto pagrindas. Jei grybaudami neatkreipsime dėmesio į grybo kotą (ypač kai grybus ne rauname, o pjauname), tai lengvai vietoj ūmėdės galime nupjauti musmirę. Todėl, renkant ūmėdes, reikia didelio akylumo ir atsargumo. Pievagrybių kotas su panašiu į musmirių rinkiu, bet jaunų vaisiakūnių lakšteliai būna rožinio atspalvio, vėliau tamsiai rudi ir net juodi, o musmirių net ir seno vaisiakūnio lakšteliai lieka balti. Gudukai nuo musmirių taip pat skiriasi gelsvais ir kiek retesniais lakšteliais.
Be musmirių, yra labai nuodingų kitų grybų. Plaušabudžių genties mirtinai nuodinga yra patujaro plaušabudė (Inocybe patouillardii). Ji auga pavasarį, gegužės - birželio mėn., ir ją lengva supainioti su pavasariniu baltiku (Calocybe georgii) ir kai kuriomis ūmėdėmis. Šios genties dar nuodingos yra stačioji (lnocybe fastigiata) ir pilkalakštė (I. geophylla) plaušabudės. Šiuose grybuose yra stipraus nuodo muskarino.
Labai nuodingi yra tauriabudžių genties keli grybai. Tai nuodingoji (Clitocybe rivuIosa), balsvoji (C. dealbata), gelsvoji (C. cerussata) ir kitos tauriabudės. Panašiai apsinuodijama stambiąja gijabude (Entoloma sinuatus).
Tauriabudėse, gijabudėse taip pat yra nuodo muskarino. Grybaujant reikia būti akyliems, nesupainioti šių grybų su ūmėdėmis. Daugiausia apsinuodijimų grybais ir pasitaiko, sumaišius ūmėdes su panašiais į jas nuodingais grybais.
Vasarą ir rudenį ant kelmų auganti puokštinė kelmabudė (Hypholoma fasciculare) yra nuodinga. Ji gali būti painiojama su, paprastuoju kelmučiu (Armillariella mellea). Apsinuodijimas šiuo grybu yra sunkus, ypač vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Kelmabudės kepurėlės paviršius lygus, lakšteliai jaunų vaisiakūnių geltoni arba žalsvi, senesnių tamsesni, juosvai žalsvi, o kelmučio kepurėlė smulkiai žvynuota, lakšteliai net senų vaisiakūnių šviesūs, gelsvai balti, kreminiai.
Iš baravykinių šeimos nuodingas yra šunbaravykis, arba šėtonbaravykis (Boletus satanas), labai panašus į baravyką paąžuolį (B. luridus), tik jo kepurėlė šviesesnė. Šėtonbaravykis Lietuvoje retas, kol kas žinomas tik iš senesnės literatūros. Galimas dalykas, kad jis buvo painiojamas su paąžuoliu. Tačiau paąžuolis taip pat šiek tiek nuodingas ir maistui vartojamas tik apvirinus. Aitrusis baravykas (Tylopilus felleus) nenuodingas, bet nevalgomas dėl labai kartaus skonio. Jis panašus j tikrinį baravyką, ir neprityrę grybautojai jų visai neskiria, ypač jaunųjų, nes ir vieno, ir kito apatinė kepurėlės pusė (vamzdeliai) balta. Vaisiakūniui senstant, tikrinio baravyko kepurėlės apačia pasidaro žalsvos, o aitriojo baravyko - rožinės spalvos.
Iš pievagrybių pavojingas nuodingasis pievagryhis (Agaricus xanthodermus). Nuodingų grybų yra žagarūninių, pumpotaukšlinių ir kitose šeimose.
Nemaža grybų yra sąlyginiai nuodingų. Iš tokių paminėtini pavasarį (balandžio - gegužės mėn.) augantys bobausiai. Lietuvoje randamas valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta) ir didysis bobausis (Gyromitra gigas). Abu jie labai panašūs, tik didysis gerokai didesnis, šviesesnis ir mažiau raukšlėtas. Bobausiuose rasta nuodingos helvelinės rūgšties, kuri verdančiame vandenyje suskyla ir iš grybo pereina į vandenį. Todėl šiuos grybus pirmiausia reikia 10-15 minučių pavirinti, po to nukošti, išplauti ir tada kepti ar virti. Tačiau kai kuriose šalyse bobausiais pasitaikydavo apsinuodijimų, nors buvo ir nuvirinami. Naujesni tyrimai parodė, kad valgomuosiuose bobausiuose helvelinės rūgšties nėra, o aptiktas tik alkaloidas giromitrinas, panašus į faloidiną. Giromitrino rasta ir didžiajame bobausyje. Kitų mikologų nuomone, apsinuodijama dėl to, kad vartojami seni, peraugę vaisiakūniai, kurie ir nuvirinti turi dar nuodingų medžiagų.
Kai kur, pavyzdžiui, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, bobausius draudžiama pardavinėti. Džiovintuose bobausiuose po pusės metų jokių nuodingų medžiagų nerasta.
Sąlyginai nuodingų daug yra piengrybių rūšių, pavyzdžiui, piengrybis pūkuotė (Lactarius tormrnosus), geltonasis (L. scrobiculatus), juosvasis (L. necator), samaninis (L. helvus) ir kiti piengrybiai, taip pat piktoji ūmėdė (Russula emetica), dvokiančioji ūmėdė (Russlįa foetens), juosvakotė meškutė (Paxillus atrotomenfosus), pilkoji meškutė (P. involutus). Sąlyginai nuodingų grybų yra ir kitose gentyse. Šiuos grybus nuvirinus galima valgyti. Prieš sūdant ar raugiant taip pat reikia nuvirinti.
Kartais apsinuodijama kai kuriais mėšlagrybiais, pavyzdžiui, rašaliniu (Coprinus atramentarius) ir marguoju (C. micaceus). Jauni šie grybai tinka maistui, bet negalima jų valgyti, vartojant alkoholį. Jeigu išgėręs degtinės žmogus užvalgo mėšlagrybių, tai po pusvalandžio ar valandos pasireiškia apsinuodijimo požymiai: vėmimas, širdies negalavimas, odos bei akių paraudimas ir bendras organizmo nusilpimas. Šie simptomai greit pranyksta, bet, išgėrus alkoholio, vėl pasikartoja. Kai kuriose šalyse šie grybai vartojami kaip pigi priemonė gydyti nuo alkoholizmo.
Apsinuodyti galima ir gerais valgomaisiais grybais, net ir baravykais, jei jie renkami jau pasenę. Peraugę grybai išrauti dar greičiau genda - juose kaupiasi toksinai (nuodingos medžiagos), ir jie, panašiai kaip pasenusi mėsa ar žuvis, yra labai nuodingi.
Reikia saugotis ir šalnų pakąstų grybų, nes juose, kaip ir pasenusiuose, gali būti pradėję irti baltymai. Žaliuokės kiek atsparesnės šalnoms, bet po kelių šalnų jos ištyžta ir netinka maistui.
Ne visi žmonės vienodai reaguoja į grybus. Kai kurie negali valgyti jokių grybų - suserga, kitiems kenkia, pavyzdžiui, paprastasis kelmutis, dar kitiems - pilkoji tauriabudė.
Grybai yra sunkiai virškinamas maistas, todėl nepatartina ją valgyti du ar tris kartus per dieną, kelis kartus šildyti. Vaikams ir pagyvenusiems žmonėms grybų siūloma valgyti mažai.
Taigi apsinuodyti grybais gali tik tie, kurie jų gerai nepažįsta, surinktus grybus laiko ilgai neapdorotus, renka senus ar sušalusius. Pirkti turguje taip pat reikia tik jaunus ir gerai žinomus grybus, nes jie pardavinėjami be jokios kontrolės. Daug pardavinėjama sąlyginai nuodingų, kaip bobausiai, piengrybiai, įvairūs nuosėdžiai (Vilniaus turguose vadinami „kobylkomis").
Vaikų surinktus grybus, taip pat pagyvenusių žmonių, kurie silpniau mato, reikia atidžiai peržiūrėti.
Mokyklose vaikai turėtų būti gerai išmokyti atskirti nuodingus, ypač žalsvąją musmirę, nuo kitų grybų, žalsvosios musmirės paveikslas turėtų kabėti mokyklose gerai visiems matomoje vietoje.
Apsinuodijimui ne visi žmonės vienodai jautrūs. Nuodų veikimas priklauso nuo ją kiekio ir įsisiurbimo greičio. Nuo vienų grybų apsinuodijimo požymiai išryškėja po pusės valandos, nuo kitų - po 6-10 valandų, kartais po 24 valandų, o pasitaiko net po vienerių ar net ir po trejų metų, ypač apsinuodijus muskarinu.
Apie apsinuodijimą žalsvąja ar kitomis mirtinai nuodingomis musmirėmis kalbėjome aukščiau. Čia nurodysime bendrus bet kokiais grybais apsinuodijimo simptomus. Pirmieji apsinuodijimo grybais požymiai yra gerklės deginimas, niežėjimas ir draskymas, vidurių skausmai, pykinimas, galvos skausmas, svaigimas, kūno traukuliai, vėmimas ir viduriavimas. Tokie reiškiniai gali pasikartoti kelis kartus.
Apsinuodijus grybais, reikia tuojau iškviesti gydytoją. Jei nėra galimybės suteikti kvalifikuotą medicininę pagalbą, nukentėjusiam reikia duoti gerti daug vandens, anglies tablečių, vidurius paleidžiamųjų vaistų, sukelti vėmimą, išplauti skrandį, kad kuo mažiau nuodų patektų į kraują. Negalima duoti alkoholio ar pieno, nes nuo jų greičiau nuodai patenka į kraują. Apsinuodijimas grybais yra rimta liga ir ligonį turi apžiūrėti gydytojas.