Šližys. Lietuvos gėlavandenės žuvys

Šeima: Vijūninės (Cobitidae)
Šližys (Nemacheilus barbatulus, Orthrias barbatulus, Barbatula barbatula)
Šližys

Žuvies kūnas: cilindriškas, nugara tamsiai ruda, šonai tamsiai geltoni su tamsiai rusvoms dėmėmis. Išilgai šonų tęsiasi dvi siauros šviesesnės linijos, kuriose dėmelės smulkesnės. Šonai padengti smulkiais žvyneliais, jie išsidėstę padrikai, nedengia vienas kito kraštų. Pelekai pilkšvai gelsvi, dėmėti, apvaliais kraštais. Uodegos pelekas lygiašonio trikampio formos, be iškarpos. Nuo kirtiklio skiriasi mažiau ryškiu dėmėtumu. Prie žiočių yra trys poros ūsų. Suaugę šližiai yra 10-12 cm (retai iki 15 cm) ilgio ir 7-8 gr (retai iki 15-20 gr) svorio.
Šližiai kaip ir kitos vijūninės žuvys turi žarninį kvėpavimą - vandenyje stingant deguonies kirtikliai ryja atmosferos orą, oro burbuliukai žarnyne pasiekia specialią žarnos atkarpą, kur sustoja ir iš jo paimamas deguonis. „Išnaudotas“ burbulas, kuris praktiškai nebeturi deguonies, išstumiamas pro šalinamąją angą.

Paplitimas: Paplitusi daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Prancūzijos iki 57° šiaurės platumos. Rytuose arealas siekia Sibirą. Šližiai negyvena Norvegijoje, Graikijoje, didžiojoje Italijos dalyje. Azijoje gyvena keli šližių porūšiai. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra reti, todėl yra saugojamos žuvys.

Paplitimas Lietuvoje: Lietuvoje dažna žuvis, sutinkama upeliuose ir ežeruose. Šližiai nėra verslinės ar mėgėjiškos žvejybos objektai. Juos neretai rankomis ties akmenimis gaudo vaikai. Retkarčiais naudojami kaip jaukas gaudant kitas žuvis. Kartais auginami akvariumuose.

Nerštas: Neršia ant augalų, šaknų ar smėlio kai vanduo sušyla iki 20 °C.

Mityba: Dieną paprastai slepiasi. Maisto ieško prieblandoje, apsiniaukusiu oru ir dieną.