UPIŲ TIPAI
Upės Lietuvoje dažniausiai yra lygumų tipo - įprastai labai vingiuotos, dugnas smėlėtas ar dumblėtas; srovė lėta. Uolienų išeigų vagoje nėra; įprastinės kliūtys - seklumos, rumbai, užvartos sudarytos iš paplautų ar tėkmės atneštų medžių.
Su didelėmis išlygomis kai kurias upių atkarpas galima priskirti priekalnių tipui. Dažnai jų krantai statūs, skardėti. Kai upės graužiasi pro morenines aukštumas susidaro rėvos, slenksčiai. Sutinkamos užvartos, sraunumos.
Baseino plotas
Upė - pradžioje nedidelis upeliukas, palaipsniui, įtekant intakams, didina savo vandeningumą. Plotas, iš kurio upė surenka vandenį vadinamas jos baseinu. Baseino plotas matuojamas kvadratiniais kilometrais (km2). Gretimų upių baseinus skiria sąlyginės linijos - vandenskyros arba takoskyros. Įprastai jos eina aukščiausiomis vietovės vietomis.
UPIŲ YPATUMAI NULEMIANTYS PLAUKIMO JOMIS SUDĖTINGUMĄ
Debitas arba nuotėkis
Viena iš pagrindinių upės charakteristikų svarbių vandens turistui yra upės nuotėkis arba debitas - t.y. vandens kiekis pratekantis upės per tam tikrą laiko tarpą. Debitas matuojamas kubiniais metrais per sekundę (m3/s). Nuotėkis priklauso nuo upės baseino ploto, reljefo ir dirvožemio įpatybių, baseino ežeringumo, pelkingumo ir miškingumo.
Nuotėkio modulis
Baseino reljefas įtakoja nuotėkio svyravimus - kuo statesnis - tuo greičiau upė surenka tirpsmo ar lietaus vandenį, tuo didesnis vasaros potvynių aukštis. Baseino paviršiaus agmenija taip pat lemia tirpsmo ar lietaus vandens “atidavimo“ greitį. Miške lėčiau tirpsta sniegas, jame ilgiau užsilaiko tirpsmo ar lietaus vanduo; pievos ir arimai vandenį “atiduoda“ žymiai greičiau.
Kad galėtumėme palyginti vandens “atidavimo“ kiekį ir greitį tarp skirtingų upių baseinų paviršių naudojame nuotėkio modulį, t.y. vandens nuotėkio santykį matavimo vietoje lyginant su upės baseino plotu aukščiau matavimo vietos. Nuotėkio modulis (vandens kiekis litrais per sekundę kurį upei vidutiniškai tiekia kiekvienas jos baseino ploto kvadratinis kilometras. Matuojamas l/s iš km2
Vidutinis nuotėkio modulis Lietuvoje - 7 l/s iš km2. Nuotėkio modulis Vidurio žemumoje tik 5 l/s iš km2, Žemaičių aukštumos vakariniuose šlaituose net 12-14 l/s iš km2, o Rytų Lietuvoje - 8-10 l/s iš km2.
Ežerai akumuliuoja ir palyginti lėtai “atiduoda“ vandenį - veikia kaip nuotėkio reguliotojai. Jeigu upės baseinas ežeringas, tai jos vandens lygio svyravimo amplitudė nedidelė, potvyniai žemesni, bet ilgesni.
Vandens nuotėkio kiekį lemia ne tik pastovūs faktoriai, bet ir kintantys - kritulių kiekis, jų sezoniškumas, vidutinė sezono temperatūra. Šių faktorių įtaka galima įvertinti tik vidutiniškai.
Upių maitinimas
Lietuvos upes maitina lietus, tirpstantis sniegas ir gruntinis vanduo. Gruntinio maitinimo reikšmė svarbi tik giliau įsigraužusiomis upėms, siekiančioms gruntinių vandenų lygį, ir upėms tekančioms per smėlingus rajonus, kur gruntinių vandenų daugiau. Lietaus maitinimo reikšmė didžiausia Žemaičių aukštumos vakaruose ir pajūryje, nes čia gausesni lietūs rudenį, o kartais lyja ir žiemą. Upių nuotėkis didelis pavasarį, kai tirpsta sniegas, ir rudenį, kai sumažėja garavimas. Nuotėkis nukrinta vasaros pradžioje ir žiemą, kai upes maitina tik gruntinis vanduo. Pagal nuotėkio režimą skiriamos Vakarų Lietuvos, Vidurio Lietuvos ir Rytų Lietuvos upės. Vakarų Lietuvos upių (Minijos, Jūros, Akmenos ir kt.) nuotėkis per metus labiausiai svyruoja.Be pavasario potvynio, ten dažni rudens ir žiemos potvyniai, kurie gali viršyti pavasarinius. Vidurio žemumos upėms (Dubysai, Nevėžiui, Šešupei, Mituvai, Mūšai, Nemunėliui) būdingi aukšti pavasario potvyniai ir nedideli lietaus sukelti rudens ir vasaros potvyniai. Vienodžiausią nuotėkį turi Rytų Lietuvos upės (Žeimena, Vilnia, Merkys, iš dalies Šventoji). Jį reguliuoja gausi gruntinė upių mityba, pratekami ežerai, taip pat smėlynai ir dideli miškai.
Pav.1 Vandens cirkuliacija vagoje
a - kylant vandeniui;
b - vandeniui krentant;
c - posūkyje
Polaidis - aukščiausias vandens lygis tirpstant sniegui (įprastai pavasarį), o potvynis - aukštas vandens lygis įprastai dėl ilgalaikio lietaus upės baseine. Potvynis turi aiškiai išreikštą viršūnę - aukščiausią vandens lygį (potvynio bangą), judančia žemyn upe vidutiniu srovės greičiu. Iki viršūnės praėjimo vanduo kyla, po praėjimo - krenta. Potvynio viršūnė gali būti sukurta dirbtinai, pvz. atidarant užtvanką.
Potvynio vandens lygio pakilimas (Pav.1a) charakterizuojamas aukštesniu vandens lygiu ašyje ir skersine vandens cirkuliacija nuo vidurio į krantus (smulkios šiukšlės plaukia pakrantėse).
Potvynio kritimas (Pav.1b) pasižymi aukštesniu vandens lygiu prie krantų ir skersine vandens cirkuliacija nuo krantų į vidurį (smulkios šiukšlės plaukia vagos viduriu). Potvynis taip pat pasižymi drumstu, nešvariu vandeniu.
Vasarą, įprastai, nusistovi sausmečio (pats žemiausias) vandens lygis, kada upę mažai maitina tirpsmo ar lietaus vandenys. Sausmečiu upė teka pastoviu režimu, procesai vagoje beveik nevyksta; vaga daugiausiai atitinka vandens srautui tekančia ja.
Kartais vasaros būna lietingesnės - tada būna aukštas vanduo. Tai ne potvynis, bet tik aukštesnis (dėl drėgnesnės vasaros) nei vidutinis upės vandens lygis. Vanduo skaidrus, staigių vandens lygio svyravimų nėra.Upė užima visą vagą, priartėja prie pakrančių krūmų, smėlio ar žvirgždo salų beveik nėra.
Sausesnę vasarą - žemas vanduo. Charakteringa žemo vandens įpatybė - dideli srovės greičio skirtumai ramiose vietose, rėvose ir slenksčiuose. Ramiose vietose srovė beveik nejuntama. Upėje daug seklumų ir salų. Pasikeitus orui galimas palaipsniškas perėjimas nuo aukšto ar žemo į vidutinį vasaros vandens lygį. Skirtingai nuo staigių potvynio vandens lygio svyravimų, tokie perėjimai trunka 1-2 savaites, vanduo išlieka skaidrus.
Upės nuolydis
Labai svarbi upės charakteristika yra jos nuolydis arba kritimas - santykis tarp vandens lygio aukščio* skirtumo atkarpos pradžioje ir pabaigoje ir atkarpos ilgio (matuojamas m/km arba procentais). Upės nuolydis (kartais vadinamas kritimu) - veiksnys, kuris didele dalimi nulemia srovės greitį. Upę, ar jos atkarpą galima charakterizuoti pagal jos nuolydį, ir plaukimo sąlygas trumpose atkarpose lemia, be kitų veiksnių, šių trumpų atkarpų nuolydžiai.
Išilginis upės profilis
Grafikas, kurio vertikalioje ašyje pažymėti vandens vandens lygio aukščiai, o horizantalioje - atstumas tarp jų nuo žiočių, vadinamas išilginiu upės profiliu. Įprastai nuolydis palaipsniui mažėja nuo ištakų link žiočių.
Sąlyginis upės atkarpų paskirstymas
Upė paprastai skirstoma į aukštupį, vidurupį ir žemupį. Aukštupyje, įprastai, nuolydis didesnis, bet upėje vandens nedaug. Tėkmė greita, vyrauja erozinė (išplaunanti) upės veikla. Vidurupyje nuolydis artimesnis upės vidutiniam nuolydžiui, erozinė ir akumuliuojanti upės veiklos beveik lygios. Žemupyje nuolydis žymiai mažesnis už vidutinį, upė žymiai vandeningesnė; kaupiasi smėlio ir dumblo nuosėdos.
*Vandens lygio aukštis - vidutinis vasaros vandens lygio aukštis nuo jūros lygio matuojamame taške.