ŪLA - GUDŲ GIRIOS UPĖ
Šis landšaftinis draustinis apima Merkio intako Ūlos slėnį su apylinkėmis nuo aukštupio, siekiančio Katros upę, iki geležinkelio Vilnius - Gardinas. Jam priklauso ir klampus Čepkelių raistas su baigiančiais užakti ežerėliais: Ešeriniu, Velnežeriu, Lajučiu bei kt.
Kur dabar miškingomis ir pelkėtornis vietomis srovena ties morenine Lydos plynaukšte prasidedanti Ūla - Pelesa, surinkdama vandenis iš daugiau kaip 80 mažesnių upelių, apie 20 000 metų išgulėjo paskutinis (viurmo) ledynas. Tirpsmo vanduo, plačiu srautu plūdęs žemės paviršiumi, daug kur perklostė moreninius darinius, nešė žvyrą, smėlį ir užlygino didesnes įdaubas. Šitaip buvo palaidotas sudėtingas galinių morenų reljefas. Tiesa, kai kur ledyno sukrautos žvyringos kalvos ir dabar prasikiša pio lygumą užklojusį smėlį, pavyzdžiui, į šiaurryčius nuo Rudnios. Tokiose kalvose gausu titnago, kurio čia susitelkė iš ledyno atvilktų ir sutrintų kreidos luistų.
Atšilus orui, ištirpus ledynui, gamta pamažu atgijo, atsirado augalija. Peršlapusios daubuotos lygumos ėmė pelkėti. Taip susidarė neišbrendamos Ūlos ir Katros aukštupių pelkės, didžiausias Lietuvoje Čepkelių raistas, gausūs durpynai. Ūlos baseine tyvuliuoja ežerėlių, atsiradusių, ištirpus sąnašose palaidotiems ledo luistams ir įsmukus viršum jų spėjusioms susikaupti nuosėdoms.
Į rytus nuo Zervynų, abipus Ūlos slėnio, iškyla žemyninės smėlio kopos. Vienos jų ištįsusios, lyg pylimai, kitos panašios į pasagą su toli atsikišusiais ragais. Smulkų smėlį į kopas supustė vėjas, kai čia dar nebuvo augalijos. Dabar čia žaliuoja kerpėti šilai, bet yra ir pustomų plotelių.
O kaip atrodo Ūlos slėnis Gudų girios apylinkėse? Ieškodama sau kelio į Merkį, Ūla pasinaudojo ledyno paliktomis daubomis, kai kur ir pati gerokai įsirėžė į smėlingą, žvyringą Pietryčių lygumos dangą. Stačiuose slėnio šlaituose, prie kurių šliejasi nesuskaičiuojamos Ūlos kilpos ir jos srovė vis tebeardo krantus, labai akivaizdi daugiasluoksnė tos lygumos sandara.
Seniau Ūla buvo daug trumpesnė, ne tokia vandeninga, kaip dabar, ir prasidėjo apie 2 km į rytus nuo Krokšlio kaimo. Tačiau XIX a. viduryje, prie Rudnios kaimo liejyklos išardžius užtvanką, Ūlos aukštupyje, matyt, pagyvėjo erozijos procesai. Upė ėmė skubiai graužtis gilyn. Gremždama savo vagą, Ūla tol stūmėsi per neplačią takoskyrą į rytus, kol „pagrobė“ Dibės upelį, kurį privertė tekėti priešinga linkme, taip pat prisijungė keletą Katros intakų. Ilgainiui šių upelių vagos įsigraužė dar giliau, dėl to visai nuseko ir išnyko Dūbos, Pelesos bei kiti ežerai. Tuo tarpu Ūlos upei XIX a. pabaigoje dar pakluso dalis Katros aukštupio. Taigi per pusšimtį metų iki tol buvusi 50 km ilgio Ūla pailgėjo dar 35 km, Dabar Ūlos - Pelesos upė jau 85 km ilgio, o jos baseinas po hidrografinių permainų padidėjo daugiau kaip dvigubai.
Pragraužus Ūlai pelkėtą takoskyrą, šioje smarkiai nuslūgo gruntinis vanduo. Aukštuose Ūlos krantuose, kurie dėl savo statumo primena kanjono skardžius, išryškėjo kadaise šiose vietose telkšojusių ežeriukų dugne susikaupusių nuosėdų piūviai. Čia yra balkšvos ežerų kreidos aptrupėjusių sluoksnių ir visiškai išdžiūvusių, suskeldėjusių tamsių durpių, kai kur dar pridengtų Ūlos neštu smėliuku.
Kas skatina Ūlos upę plėsti savo „valdas“ ? Matyt, didžiausios įtakos turi Pietų Lietuvos ežeringųjų aukštumų ruožo, kurį kerta Nemuno vidurupis ties Nemunaičiu ir Alytumi, palyginti akivaizdus tektoninis kilimas ir tai, jog Nemuno aukštupys tuo atžvilgiu gerokai atsilieka. Štai kas pažadina ir lemia Ūlos upės, tekančios Nemuno aukštupio kryptimi, „agresyvumą“. Tuo tarpu į Nemuno aukštupį srovenanti Katra stokoja energijos vagai gilinti, todėl neteko dalies savo baseino.
Ūlos slėnis tarp Rudnios ir Zervynų jau beveik puskilometrio pločio. Jame ryški beveik visą slėnį užimanti salpa ir dvi antsalpinės terasos. Salpa be paliovos plaunama ir vėl iš naujo suklostoma. Ardomuose salpos krantuose matyti, kad ji beveik ištisai sudaryta iš durpių ir žemiau esančių sapropelių su gausiomis kiautelių liekanomis. Slėnio šlaitų papėdėse trykšta daug šaltinių, duodančių pradžią dešimtims mažų upokšnių.
Pasiekusi Zervynų kaimą, Ūla staigiai pasuka į pietus. Jos slėnis susiaurėja, todėl upė daug kur labai smarkiai ardo šlaitus, apnuogindama juose didžiules atodangas. Prie Zervynų, stačiuose Ūlos krantuose, ryškios žalios, gelsvos, rudos dumblingos nuosėdos. Jos atsiklojo, kai buvo laikinai atsitraukęs paskutinis ledynas ir kai toje vietoje tyvuliavo ežeras.
Ūlos slėnis ir jo aplinka - savitas Dzūkijos kraštas, kuriame bene ryškiausiai išliko natūrali Pietryčių Lietuvos lygumų gamta. Svarbu ir ateityje žiūrėti, kad ji nebūtų žalojama.