Upių labirintasKelionės į Gruziją

Geologinės praeities pėdsakai. Uolėti Nemunėlio krantai

UOLĖTI NEMUNĖLIO KRANTAI

Kai už Biržų, pasukę nuo Parovėjos į kairę, duobėtu keliu važiuojame į tolimiausią šiaurinį Lietuvos kampą, tikrai pajuntame, kad miestų triukšmas ir mašinų ūžesys liko kažkur toli... Paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai tartum glosto nurimusį Apaščios slėnį, žaliuoja medžiais apaugęs Nemunėlio Radviliškis, dulsvai melsvomis bangomis kyla Totorkalnio miškai. Įvažiuojant į Nemunėlio Radviliškį, keliautojus sutinka gili ir siaura išgraužta dolomitų griova. Pasižiūri žemyn - tik krūmai ir medžiai, dugno net nematyti. Kairėje paliekame aukštai ant dolomitinių Apaščios krantų stūksantį gražų tiltą, bažnyčią ir dar toliau pavažiavę pasiekiame Mažuosius ir Didžiuosius Muoriškius.
Į rytus noo Mažųjų Muoriškių, netoli Tabokinės vienkiemio, ten, kur kelias prieina prie pat upės, yra didelis, apie 10 m aukščio, skardis - dolomito uola. Jį geologai vadina tiesiog Muoriškiais. Tarp dolomito plyšių, stipriai įleidę šaknis, iš uolos stiebiasi berželiai, lyg norėdami iš aukšciau paiiūrėti į akmenuotą sraunią Nemunėlio vagą. Čia dar tyliau, ramiau, negu prie Apaščios. Šią, tur būt, didžiausią Lietuvoje dolomitų atodangą 1959 m. statybininkai buvo pradėję ardyti, laužti dolomitą. Šiuo metu Nemunėlio slėnis nuo N. Radviliškio iki Muoriškių paskelbtas geologiniu draustiniu.
Skardyje galima matyti beveik visą vadinamųjų Įstro sluoksnių piūvį, kuris stratigrafiniu ir paleogeografiniu požiūriu yra vienas įdomiausių ir mįslingiausių devono sluoksnių Lietuvoje. Šis nestoras (8 m) apačioje minkštų molingų, viršuje kietų dolomitų kompleksas ne kartą suklaidino geologus, ieškančius jo rytų kryptimi. Įstro dolomitai klostosi ant gipsingų Tatulos sluoksnių, o dengia juos Pamūšio molis ir smiltainiai. Pastarieji, kaip ir Tatulos sluoksniai, palyginti gerai sugretinami (sukoreliuojarni) su atitinkamais Leningrado srities dariniais. O kur dingsta tarp jų esantieji apie 50 m storio svinordiški, ilmeniški ir buregiški sluoksniai? Įstro sluoksniai - ryškus facijų pasikeitimo pavyzdys, kai tuo pačiu geologiniu laikotarpiu, bet nevienodomis sąlygomis jūros viduryje ar pakraštyje nusėda kitokios įvairių storių nuosėdos, vėliau virstančios skirtingomis uolienomis. Dar XIX a. tyrinėdamas Pabaltijo geologiją, šį faktą pastebėjo Dorpato (Tartu) universiteto profesorius K. Grevingas.



Viršutinė Muoriškių atodangos dalis (apie 3 m) - stambiai sluoksniuoti, luistais iš kranto kyšantieji dolomitai. Vietomis jie labai akyti - per visą sluoksnį eina tuštumos, priaugusios didelių skaidrių kalcito kristalų. Kai kur dolomitas geltonas, su rudomis dėmėmis. Pirito konkrecijos, veikiamos vandens ir oro, virsta limonitu ir nudažo dolomitą gelsvai ruda spalva. Giliau slūgsantys šviesiai pilki molingo dolomito sluoksniai susimaišo su silicifikuotomis (titnagingomis) klintimis. Tai labai ryškūs dolomito persikristalizavimo pavyzdžiai. Požeminiai vandenys, tekėdami dolomito tarpsluoksniais ir plyšiais, per ilgą laiką juos pakeičia. Vanduo, kuriame yra sulfato, ištirpdo dolomitų magnį. Šis, sudarydamas magnio sulfatą, išsikristalizuoja naujo mineralo epsomito pavidalu. Tuo tarpu dolomitas, netekęs dalies, o kartais ir viso magnio, virsta klintimis. Tokios vadinamosios antrinės klintys esti labai kietos, su titnagu ir slūgso purioje uolienoje - dolomito miltuose. Šie išdižūvę byra kaip smėlis. Vykstant šiam procesui, mergelis ir net kieto dolomito sluoksneliai stebėtinai išsilanksto, susiraukšlėja. Dolomito karstėjimas, ypač jų kalcitizacija mažai aprašyta. Todėl Nemunėlio krantai ties Muoriškiais laikomi ypač vertingu geologiniu paminklu.
Mažos raukšlės dolomito sluoksniuose ir aplamai jo sukarstėjimas ryškiausias kairiajame Nemunėlio krante, apie 200 m žemiau D. Muoriškių. O prie Rumbų, kairiajame Nemunėlio krante aiškiai matyti, kaip dolomito sluoksniai yra palinkę tėkmės kryptimi. Dešiniajame Nemunėlio krante, jau Latvijoje, nemaža tokių raukšlėtų sluoksnių. Dažniausiai tai Tatulos sluoksnių viršutinės dalies mergelis ir molingasis dolomitas, iš tolo išsiskiriantys mėlyna spalva. Įdomu, kad ties Rumbomis melsvų sluoksnių jau nėra - jie čia slūgso giliau, o išlenktas tik viršutiniųjų Įstro sluoksnių dolomitas.
Pačiame Nemunėlio Radviliškyje labai įdomus Nemunėlio krantas. Iš Muoriškių kelio, dar neišvažiavus iš miestelio, reikia pasukti kairėn. Šioje atodangoje matyti, kaip Tatulos sluoksniai pereina į Įstro sluoksnius. Mėlyną plastingą mergelį, kuris darosi vis kietesnis, pakeičia pilkas molingas dolomitas. Bet, gerai įsižiūrėjus, tarp jų galima pamatyti poringą pilką dolomitą. Jis cementuoja melsvo kieto mergelio gabaliukus. Šis tarpsluoksnis, tipiškas konglomeratas, rodo, jog kadaise, prieš susiklostant jūros dugne Įstro sluoksnių dolomitui, jūra buvo užliejusi iškilusias seklumas, o gal ir salas. Bangos ardė, trupino į gabaliukus jau sukietėjusį mergelį, vėliau užklojo jį dolomitinis dumblas, ilgainiui virtęs konglomerato cementu.
Kitoje Nemunėlio Radviliškio pusėje, netoli Nemunėlio ir Apaščios santakos, kairiajame pastarosios upės krante, yra dolomitų su gastropodų išraitytų kiautelių liekanomis. Latvijoje pagal Dauguvą toks dolomitas yra rausvo atspalvio, jų šlifuotomis plokštėmis papuošti Rygos parkų tiltukai, paminklai.


<< Į TURINĮ >>