TRAKŲ EŽERYNAS
Senieji ir Naujieji Trakai žinomi jau nuo XII a. Ypač daug puslapių į Lietuvos istorijos knygą šios vietovės įrašė XIV - X a. Čia iš pradžių būta Trakų kunigaikštystės sostinės, o vėliau ir visos Lietuvos valstybės politinio bei karinio centro, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rezidencijos. Tačiau Trakai garsūs ne tik savo istorine praeitimi, gobiama romantikos ar primenančia ilgas, sunkias kovas su nuožmiais priešais. Ir ne vien iš lūpą į lūpas perduodami padavimai juos išaukština. Subtilūs Traką gamtovaizdžiai - štai kas nulemia nenykstantį ją populiarumą. Lietuviškas Trakų peizažas nuostabiai vaizdingas. Užtat šiame didžiuliame gamtos kurtame ir išpuoselėtame parke su kalvomis kalvelėmis, mirguliuojančiais ežerais, viena už kitą žalesnėmis salelėmis nestinga lankytojų nei vasarą, nei žiemą.
Žvilgsnis į Trakus iš salos pilies
Naujieji Trakai įsikūrę pusiasalyje (seniau jis buvo sala), kurį supa Lukos (Bernardinų), Gilušių, Totoriškių, Galvės ežerai. Be jų čia dar žiba tviska bent trisdešimt didesnių ir mažesnių ežerų: Skaistis, Baltis, Akmena, Babrukas, Žirniukas, Baluosys, Dumblis ir kiti. Daugumą jų sujungia upeliukai ar platoki sąsiauriai. Trakų apylinkės - viena iš ežeringiausių Lietuvos vietų.
Galvę, kaip ir kitus ežerus, puošia salos, kurių joje net dvidešimt viena. Jos tartum lenktyniauja savo grožiu, bet visos neprilygsta salai su pilies, šios vienintelės Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės „pilies vandenyje'*, griuvėsiais.
Prabilę Trakų ežerai atskleistų daug įdomybių apie žilą senovę, patikslintų ir papildytų mūsų žinias apie jų aplinkos formavimasi. O kas mums jau žinoma? Trakų apylinkių reljefas dar gana jaunas. Pagrindinius bruožus jis paveldėjo nuo tada, kai šias vietas „valdė" stori ledynai. Slinkdami į priekį, persistumdydami ir pagaliau, klimatui atšilus, tirpdami, jie ardė iki tol buvusias reljefo formas ir kūrė nauįas. Paskutinis ledynas, atsliuogęs iš šiaurės vakarų, Trakų apylinkėse paliko riedulingas galinių morenų1 kalvas, išgremžė dubumas, slėnius, kuriuos jo tirpsmo vandenys dar labiau paryškino, pagilino, o vietomis vėl užpylė sąnašomis. Todėl čia gausu kalvų iš priemolio, žvyro, smėlio ar priesmėlio. Jos juosia slėsnumas užvaldžiusius ežerus iš visų pusių; neretai čia plyti ir pelkių. Dėl labai suskaidyto žemės paviršiaus, telkšančių pelkių, ežerų sunkiau prieinamos moreninės kalvos senovėje buvo panaudotos gynybiniams įtvirtinimams. Jos dabar žinomos kaip piliakalniai, ir gausiau jų yra į šiaurės vakarus bei vakarus nuo Trakų (Bražuolė ir kt.). Didesniuose pažemėjimuose taip pat iškyla pavienės kalvos, tik jos daug žemesnės ir ežerų (Galvės, Skaisčio, Akmenos) plotuose yra tapusios salomis. Manoma, kad, prieš atsirandant galinių morenų kalvų grandinėms bei ežerams, Trakų apylinkėse tįsojo erdvus ir iš pietų į šiaurę žemėjęs slėnis. Tiktai ledynams jį perdirbus, čia atsirado kalvų ruožai, pasitvenkė Lukos, Totoriškių, Balčio, Skaisčio, Galvės ir kiti ežerai.
Stebinantis Trakų gamtos įvairumas, gausus ir organiškai su aplinkos peizažu suaugęs istorinės praeities palikimas domina mokslininkus, vilioja poilsiautojus, turistus. Trakų ežerynas Gamtos apsaugos įstatymu paskelbtas draustiniu ir saugomas valstybės.
1Galinės morenos - pradėjus tirpti aktyviam ledynui, jo pakraštyje ar atsitraukimo metu ilgesnio „stovėjimo" vietose sutelkta įvairiarūšė medžiaga (akmenys, žvyras, smėlis, priemolis, molis). Galinės rnorenos paprastai sudaro labai kalvotą gamtovaizdį.