Kaip keliauti? Keliavimo taktika

Prieigos

Vykstant į pradinį maršruto punktą, patogiau vežtis mažiau, bet sunkesnių ryšulių. Kiekvienas ryšulys turi būti su diržais, kad galima būtų jį nešti ant nugaros. Jei krovinio svoris neviršija 45 kg vyrui ir 35 kg moteriai, jį patartina nešti iškart. Jei viršija, teks nešti per du kartus.
Viena kuprinė tvirtinama ant krūtinės, kita - ant nugaros. Dar vieną ryšulį galima užsimesti ant sprando. Rankos turi likti laisvos.
Jei visą mantą galima nugabenti per 1-2 dienas, krovinį patartina nešti trumpais etapais (po 45 min.). Grįždami tuščiomis, iš dalies pailsėsite. Per dieną galima nueiti iki 25 km nešant iš karto arba iki 10 km nešant per du kartus. Ilgiau nešti nepatartina. Jei tenka gabenti mantą 3 ir daugiau dienų, stovyklą galima įrengti tik kas trečią dieną (žr. 24 pieš.). Kiekvienu atveju reikia būti tikram, kad paliekamam be priežiūros kroviniui nepakenks žvėrys ar pašaliniai žmonės.

Ilgo mantos gabenimo taktika

24 pieš. Ilgo mantos gabenimo taktika

Stovyklavimas

Gerų vietų stovyklai nerasite užpelkėjusiuose ruožuose, užliejamose pievose, kalnų upių kanjonuose ir tarpekliuose. Kalnų upės nuo sodresnio lietaus labai greitai patvinsta (gali pakilti keletą metrų per naktį), todėl nevelta rengti stovyklos ne tik siaurame slėnyįe, bet ir saloje. Dėl tos pačios priežasties nakčiai reikia aukščiau užkelti visa mantą, taip pat ir plaukimo priemones. Lengviausia rasti tinkamą stovyklai vietą prie skardžių pradžios ir pabaigos. Vietovėse, kuriose gausu uodų ir moskitų, stovyklai tinka atvira, vėjo prapučiama vieta.
Sustojus pietums, daiktai paprastai neišimami, gerai pritvirtinti laiveliai paliekami vandenyje. Nakvynei visi daiktai iškraunami, laiveliai (išskyrus plaustus) iškeliami į krantą ir džiovinami. Artėjant lietui ar einant miegoti, jie apverčiami dugnu aukštyn.
Sausuolių laužui lengviausia rasti tankumyne.
Aplink laužą iš kartelių, virvių ir irklų galima įrengti rūbų džiovyklą.
Palapinės statomos taip, kad ryto saulė išdžiovintų ant jų rasą. Kad vanduo neapsemtų, palapinės negalima statyti dauboje.

Kelionės režimas

Plaukiame paprastai apie 7 val. per parą. Atsižvelgiant į normalų paros emocinį krūvį, šis laikas sudėtingoms kalnų upėms gali būti sumažintas iki 5 vai., o ramioms lygumų upėms padidintas iki 8 val. Dienos plaukimo normą verta 1-2 vai. padidinti ar sumažinti, kad galima būtų sustoti nakvynei po sudėtingiausių kliūčių (emocinė įtampa trukdo ilsėtis prieš sudėtingą slenkstį) arba prieš gyvenvietę (gyvenvietėje reikalus lengviau tvarkyti ryte, be to, už didelių gyvenviečių vanduo būna užterštas).
Vakare plaukti nepatartina dėl dviejų priežasčių:
1. Plaukiant prieš besileidžiančią saulę, jos atspindžiai vandenyje trukdo teisingai įvertinti situaciją.
2. Sudėtingoje upėje ištikus avarijai, gelbėjimo darbai gali užtrukti, o juos reikia atlikti su šviesa.
Nakvynei patartina sustoti prieš 2 valandas iki saulėlydžio. Visa ruoša atliekama su šviesa, o sutemus galima džiovintis. Anksčiau atsigulę, anksčiau ir atsikelsite: šaltomis ryto valandomis geriau imtis ruošos, negu varganai miegoti.
Miegui, kaip ir kelionei, užtenka 7 val., ruošai krante - 9 val. (nesudėtingoje kelionėje - po 3 vai. ryte, vidudienį ir vakare, o sudėtingoje kelionėje, kai reikia rūpestingai supakuoti mantą, - 4 val. ryte, 2 val. vidudienį ir 3 val. vakare). Lieka 1 val., kurios kelionės pradžioje reikia organizaciniams nesklandumams tvarkyti (paprastai tęsiama ryto ruoša), vėliau - smulkiam remontui (taip pat ryte) arba poilsiui (miegas, vakarojimas prie laužo). Ši valanda (o gerai organizuotai grupei ir dar 1-2 vai.), sutaupyta paspartinus ruošą, gali pailginti kelionės laiką, tačiau toks forsuotas žygis negali trukti ilgiau kaip 2-3 dienas, nes, padidėjus nuovargiui ir sumažėjus atidumui, sudėtingoje kelionėje gali ištikti avarija.
Poilsio dienas reikia daryti maždaug kas šeštą kelionės dieną, nuplaukus pačius sudėtingiausius ruožus.

Plaukimas

Upe paprastai plaukiama kilvaterio kolona (laivas paskui laivą). Ežere, pučiant šoniniam vėjui, kartais patartina rikiuotis pelengu (laivai statomi įstrižai plaukimo krypties). Atstumas tarp laivų priklauso nuo srovės greičio. Tarp baidarių jis gali svyruoti nuo 5-10 m stovinčiame vandenyje iki 80-100 m sraunioje kalnų upėje. Jei atstumas per mažas, laivai gali susidurti, kai priekinis staiga sustoja (pvz., užšokęs ant seklumos). Jei atstumas per didelis, atsitikus avarijai, galima pavėluoti suteikti pagalbą. Kai atstumas mažas, sunku įvertinti situaciją vandeny, nes priekinis laivas riboja matomumą, o kai atstumas didelis, sunku įvertinti priekyje plaukiančio ekipažo veiksmus, įsidėmėti jo plaukimo liniją, galima netgi jo visai nematyti (pvz., protakų zonoje).
Pirmasis paprastai plaukia geriausiai taktiką išmanantis ekipažas (grupės vadovo). Jis numato plaukimo liniją, diktuoja plaukimo greitį, sprendžia, ar reikia sustoti žvalgybai. Paskutinis plaukia geriausiai techniką išmanantis ir fiziškai stipriausias ekipažas. Jam skiriami gelbėjimo darbai. Priekyje esantys ekipažai turi kartkartėmis tikrinti, ar neatsilieka už jų plaukiantys. Jei atsilieka, tai tempą reikia sulėtinti (atitinkamai lėtins ir pirma plaukiantys). Jei ekipažo visai nematyti, reikia sustoti prie kranto ir laukti, o nesulaukus grįžti (sausuma ar vandeniu) ieškoti.
Upėmis visais laiveliais paprastai plaukiama pagrindine srove tol, kol tai nepavojinga. Pavojingos yra stovinčios bangos, susidarančios greitame sraute, taip pat uolos ar akmenys, keičiantys srauto kryptį, jį skaldantys. Pagrindinę srovę nesunku rasti stebint vandens paviršių: jos vandens greitis didesnis. Plaukti pagrindine srove patogu: kuo didesnis jos greitis, tuo kelionė bus greitesnė ir saugesnė (iki tam tikros ribos), nes pagrindinė srovė upėje formuoja farvaterį - giliausią, laisviausią nuo kliūčių kelią. Šalia pagrindinės srovės vanduo teka lėčiau, nes jį varžo seklumos, akmenys, sūkuriai ar kitos kliūtys. Kai pagrindinėje srovėje pasirodo pavojingų objektų, tenka spręsti, kuris plaukimo variantas mažiau pavojingas: likti pagrindinėje srovėje, plaukti šalia jos ar rinktis šalutinę srovę. Renkantis variantą, reikia žinoti, kad kirsti srovę visada yra pavojinga, todėl reikia mokėti tiksliai valdyti laivelį, gerai įvertinti intervalą, kuriame šį manevrą leistina atlikti.
Matyti visą upę taip, kad galėtum pasirinkti plaukimo liniją, nėra taip paprasta. Reikia įprasti nuolat stebėti tris zonas prieš laivą: tolimiausią - 100-200 m, vidurinę - 30-50 m ir artimiausią - 5-10 m. Tolimiausioje zonoje apžvelgiame visą upės plotį ir nusprendžiame, kurios upės dalies laikytis (kairiosios, dešiniosios ar vidurio). Vidurinėje zonoje apžvelgiame tik dalį upės pločio (20—30 m) ir pasirenkame, kuria srovės vieta plauksime. Artimiausioje zonoje apžiūrime tik siaurą plaukimo linijos juostą - 2-3 m - ir patikriname, ar nėra joje ko nors netikėto, ar teisingai plaukia mūsų laivas.
Ežerais paprastai plaukiame tiesia linija. Tačiau, jei ežeras banguotas, tiesė dažnai virsta laužtine linija: stengiamės išvengti intensyvaus bangavimo zonų, slėpdamiesi užuovėjose už salų, pusiasalių, prie kranto. Kai reikia kirsti atvirus vandens plotus, plaukimo kryptį lemia bangų sklidimo kryptis. Plaukti pavėjui lengviau, tačiau pavojingiau, nes tenka judėti didėjančių bangų kryptimi, o jų aukščio tolimoje pakrantėje nežinome.
Plaustų, iš dalies ir pripučiamųjų valčių plaukimo greitis lygus arba artimas srovės greičiui. Baidarių, medinių valčių ir katamaranų greitis priklauso nuo aplinkybių. Pastarieji negali judėti skersai savo ašies, todėl gali išplaukti iš juos nešančio srauto tik tokiu greičiu, kuris būtų kitoks negu to srauto greitis (didesnis už jį ar mažesnis). Plaukdamos tokiu pačiu kaip srautas greičiu, šios plaukimo priemonės gali tik pasisukti jame. Neigiamą srauto atžvilgiu greitį pasiekti sunkiau negu teigiamą, todėl, esant stipriam srautui, plaukti neigiamu greičiu mažiau efektyvu. Plaukiant teigiamu greičiu, galima gerai valdyti plaukimo priemonę, naudotis vairu, tačiau lieka mažiau laiko įvertinti situaciją, priimti sprendimą ir jį įvykdyti. Didelio greičio esminis privalumas - didėja plaukimo priemonės stovumas (panašiai kaip važiuojant dviračiu), o tai baidarei ypač svarbu; trūkumas - greitai plaukiantis laivas neria po stovinčia banga. To reikia nepamiršti plaukiant atvira baidare arba valtimi. Todėl baidarės stiprioje srovėje dažniausiai juda didesniu greičiu, o sumažina jį baigusios manevrą, ypač įplaukdamos į aukštas bangas. Neigiamu greičiu dažniau plaukiame sekliomis, stiprios srovės atkarpomis arba ruošdamiesi sustoti prie kranto. Žinotina, kad, pereinant iš teigiamo į neigiamą greitį (arba atvirkščiai), plaukimo priemonės greitis būna nulinis, tuomet ji būna sunkiai valdoma.

Orientavimasis

Vandens kelionėje orientuotis sunku: siaurame upės slėnyje arba plačiuose ežerų vandenyse maža orientyrų. Patikimais orientyrais galima laikyti tik didelius intakus (jei jų debitas ne mažesnis už pusę pagrindinės upės debito), gyvenvietes prie upės, tiltus. Kalnų upių ir mažesnių intakų slėniai būna ryškūs. Jei upės locija patikima, orientyrai gali būti ir būdingesni slenksčiai. Patyrę turistai atskiria pagrindinę upės kryptį nuo smulkių upės vagos posūkių jos pačios slėnyje. Tai ypač nesunku kalnuose, kur slėnys gerai matyti. Tačiau dauguma slenksčių ir upių slėnių mažai skiriasi vienas nuo kito, intakų žiotis dažnai dengia salos, gyvenviečių ir tiltų tolimuose rajonuose pasitaiko retai, todėl orientuotis vien tik pagal žinomų objektų grandinę nepatikima. Būtinas antras orientyras - laikas. Stebėdami plaukimo tarp žinomų orientyrų laiką, galime patikrinti grupės vidutinį plaukimo greitį ir numatyti, kada pasirodys kitas orientyras. Derindami orientavimąsi pagal laiką ir orientyrus, galime gauti patikimą rezultatą.
Dideliuose ežeruose orientyrai nustatomi pagal azimutą. Kai matomumas blogas, kartais tenka plaukti vien pagal azimutą, be orientyrų (bangų ir vėjo kryptis negali būti patikimas orientyras). Itin sunku būna šcheruos (pakrantės rajone su daugybe salų ir pusiasalių), kur sausumos lopai kliudo plaukti pagal azimutą ir dėl gausumo negali būti orientyrai. Čia reikia nustatyti protakos azimutą. Netekus orientacijos, teks kopti į aukščiausią salą pasižvalgyti.
Reikia žinoti, kad, pavyzdžiui, Karelijoje yra daug ežerų, kurių vandens paviršius keliais metrais pakilęs, todėl visiškai pakitusi krantų konfigūracija.

Žvalgyba

Jei norite detaliau ištirti, kaip saugiai įveikti kliūtį, patartina žvalgyti. Kliūties žvalgybos metu nustatoma:
- saugiausia plaukimo linija;
- orientyrai;
- techninės saugos priemonės sudėtingose atkarpose;
- pavojingos vietos ir galimų avarijų pobūdis;
- gelbėjimo sistema;
- plaukimo tvarka;
- fotografavimo ir filmavimo vietos, fotografų pozicijos.
Reikia nepamiršti, kad saugiausia plaukimo linija, taip pat technikos priemonės kiekvieno ekipažo gali būti skirtingos, nes priklauso nuo jo narių sugebėjimų. Žvalgyboje reikia labai atidžiai ištirti srautų kryptis. Galima į srovę mėtyti pagalius ir stebėti, kaip ji juos neša, bandyti įsivaizduoti, kaip tie srautai veiks mūsų laivą. Į pasirinktus orientyrus reikia pažiūrėti ir iš apačios, nuo vandens paviršiaus, kad įsivaizduotume, kaip jie atrodys iš laivo. Ten, kur patikimų orientyrų trūksta, reikia pastatyti signalizuotojus. Jei slenkstyje galima tikėtis avarijos, geriau plaukti po du ekipažus kartu (vienas iš jų galės pagelbėti kitam). Kai avarijos tikimybė ypač didelė, reikia organizuoti pagalbą nuo kranto, o perplaukus pirmai porai, toliau plaukti per slenkstį tik po vieną ekipažą.
Kartais žvalgoma ir laivų gabenimo sausuma trasa, jeigu tenka eiti sudėtingomis vietomis (pvz., per pelkę). Tokiu atveju pasirinktame kelyje reikia palikti patikimų orientyrų.

Kelionė prieš srovę

Keliauti prieš srovę - sunkus, lėtas ir nuobodus darbas, kurio be reikalo neverta planuoti.
Plaukti prieš srovę galima tiktai nedidelio greičio upės atkarpose, kur nuolydis neviršija 0,5 m/km. Plaukiant visą laiką teks traversuoti nuo vieno kranto prie kito, ieškant lėtesnės srovės.
Didesnio nuolydžio atkarpose laivus teks vilkti. Paprasčiausia vilkti brendant, jei nėra gilu. Brendame šalia laivo, rankomis stumdami jį į priekį. Kai velkame dviese, vienam ekipažo nariui tenka laivo priekis, kitam galas. Kai bristi jau neįmanoma, laivus tenka vilkti nuo kranto virve, pririšta prie laivo priekio. Šiuo atveju antrasis ekipažo narys koreguoja laivo judėjimą, irklu stumdamas jo nosį ten, kur reikia.

Baidarės vilkimas prieš srovę

25 pieš. Baidarės vilkimas prieš srovę

Jei ilgos pakrantės atkarpos užverstos akmenimis, baidares reikia vilkti prie abiejų galų pririšta virve. Ja baidarę pasukam nedideliu kampu į srovę, kad traversu ji šiek tiek toltų nuo kranto (žr. 25 pieš.). Keisdami kampą, galime reguliuoti baidarės atstumą nuo kranto, kartu traukdami ją aukštyn. Virvę, pradėdami nuo jos vidurio, vyniojame ant dvigubos šakutės taip, kad kiekvienos atšakos ilgį galėtume keisti. Stiprioje srovėje negalima sukti baidarės didesniu kampu į srovę, nes ji apvirs. Jei baidarė neria nosimi po banga, ją reikia tuoj pat paleisti pasroviui.
Eimutis Karevičius, 1990